Nėrius Pečiūra: „Šou biznio dėsniai“
Kartais taip būna, kad keistos knygos mano rankose atsiduria visai netyčia. Šiai reikėjo įdėti trupinį pastangų, nes jos knygynuose nenusipirksi, ją reikia užsisakyti iš autoriaus, ir, susitikus vietiniame prekybos centre, atsiimti iš jo paties rankų. Atspausdintą paprastu spausdintuvu ant A5 popieriaus lapų ir įrištą kaip studento kursinis darbas. Bet užtat su autografu.
Aišku, tikriausiai mažai tikėtina, jog pats būčiau sugalvojęs, jog man reiktų šią knygą perskaityti, tačiau kažkaip su bendradarbiais išsišnekėjome, jog prieš gerą dešimtmetį lankydavomės Bacefalų koncertuose. Žodis po žodžio, Pečiūros daina po dainos Youtube ir va: aš – knygos apie šou verslą savininkas.
Pats autorius tikriausiai būtų pirmas, sakydamas, jog ši jo knyga nieko verta – tiesą sakant, jis mane apie tai įspėjo netgi kelis kartus. Iš tiesų, ji panaši į pirmąjį juodraštį, kuris gabalais lipdytas, bet iki galo nesulipdytas; tikrai nematęs negailestingo redaktoriaus prisilietimų, anei kalbos specialistų rūstybės; visiškai netinkamas masėms ir vietomis primenantis dešimtoko pasakojimą apie vakarėlį, kur pirmą kartą buvo vartojama starka su kola. Tačiau nepaisant to, joje yra gal 30-40 puslapių, kurie iš tiesų buvo labai įdomūs ir naudingi: juos perskaitęs į lietuviškų (ir ne tik!) pop žvaigždučių kūrimo verslą žiūriu kiek kitomis akimis.
Žvaigždžių ir hitų kūrimas yra labai profesionali, daug kruopštumo ir žinių reikalaujanti veikla. Padainuoti ar pasistaipyti ant scenos yra gana paprasta, tai lengvoji dalis, bet prie kūrinio gimimo prisideda labai daug profesionalų. Pradedant poetais, kurie rašo eiles, tampančiomis dainų tekstais, baigiant vadybininkais, choreografais, garsistais ir kitais žmonėmis. Nėrius Pečiūra rašo, jog hito, populiarios grupės sėkmė priklauso būtent nuo šių žmonių, o ne vien nuo pačių žvaigždžių: dainos tekstas turi būti rašytas gerai savo amatą išmanančio poeto, kuris žino, jog tekstas turi būti paprastas, bet kartu ir kabinantis, kartais gal dviprasmis, bet lengvai ištariamas, gerai surimuotas, kad dainininkui lengva būtų jį išdainuoti. Panašūs dėsniai galioja ir aranžuotei, choreografijai, kitiems dainos elementams. Kiekvieną detalę geriausiai atlieka profesionalai, kurie dažniausiai lieka „už kadro“.
Knygoje rašoma ir apie scenos žvaigždėms tykančius pavojus: jie lengvai linkę save sureikšminti, per daug pamėgsta vakarėlius, įtiki savo lengva sėkme. O be juodo ir atkaklaus darbo nieko nebūna – gal ir sužibėsi, kaip meteoras, bet ilgai žvaigžde nebūsi. Stasys Povilaitis, Andrius Mamontovas, netgi Rytis Cicinas – jie sėkmingi, nes daug ir atkakliai dirbo. Kad ir kaip keistai tai skambėtų iš Lietuvos pankų tėvu tituluoto Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo.
Manau, kad „Šou biznio dėsniai“ bus labai vykusi knyga, jeigu tik ji kada subręs ir užaugs iš dabartinio juodraščio. Bent jau mane ji privertė kitaip pažiūrėti į tuos žmones, kurie sukasi šou versle: visur yra profesionalių ir savo darbą mylinčių žmonių. Galiu pripažinti, jog vos ją perskaitęs nuėjau ir nusipirkau turbūt pirmą savo gyvenime poezijos knygą – Marcelijaus Martinaičio poezijos rinktinę. Nes iki tol nebuvau pagalvojęs, kiek gerai surimuotame ir apgalvotame tekste gali būti prasmės. Ačiū, Nėriau.