18 kilometrų Aukštadvario apylinkėmis
Verbų sekmadienį, merkiant lietui ir dangui dėl ciklono esant užrauktam, nugalėję dvejones ir kupini ryžto, išsirengėme į kone dvidešimties kilometrų žygį po Aukštadvario apylinkes. Ofisuose užsisėdėjusioms kojoms tai žadėjo būti nemenkas išbandymas, juolab, kad kuprinės gyvenime tokių atstumų molėtais lietuviškais miško keliukais nesu tysęs, tuo labiau vis nuo veido nubraukiant lietaus lašus.
Žygis buvo organizuojamas Vilniaus Universiteto Žygeivių klubo – šio klubo vedlys Tadas Šidiškis vertas atskiro paminėjimo. Atkakliai brendantis per miškovežių ištrintą purvo košę ilgų žilų plaukų ir dar įspūdingesnės baltos barzdos savininkas iš tolo kėlė pagarbą ne vien savo stotu ar spinduliuojama tvirtybe: jis buvo žygio siela ir dvasia, tikrasis senosios kartos gamtos vaikas, kartas nuo karto užtraukiantis lietuvių liaudies dainą, paraginantis žygeivius sugroti dambreliais, sustojantis pauostyti pražydusio žalčialunkio ar papasakoti istorijos apie kalvose palaidotą milžinišką slibiną. Ir visai nesvarbu, kad tos istorijos daug ko mačiusiam kelia naivią šypseną, o smaragdo spalva turėję žėrėti Škilietų ežeriukai it cepelinų nuoviras bolavo nykia pilkuma: nuoširdumo ir užsidegimo iš Šidiškio neatimsi.
Samanos, ąžuolai, pelkynai ir daug daug molio. Tiek daug, jog išsimozoji iki pat ausų, o grįžęs vos sugebi atplauti batus. Bet molis visgi toks lietuviškas ir toks savas, kad net nesistebi nugirsta žygyje fraze: „jūrą tai daug kas turi, o, va, mūsų turtas – ežerai!“. Nesame mes jūrinė valstybė, nors tu ką – vis tiek mus link miškų ir molio traukia. Ir ežerai ne tokie platūs kaip jūros begalybė; lyg saugiau, kai krantas matos. O jei dar koks akmuo po ąžuolu apsamanijęs – tai jau visai namų jaukumu dvelkia.
Nuo kojų nusivariau kaip reikiant, drėgmės irgi pakako. Visgi šis žygis šio to ir išmokė: nuoširdžiai džiaugtis mažais dalykais, net jei tai būtų jau aštuoniasdešimt ketvirtą kartą matytas žalčialunkio žiedas ar per kelią nušokuojanti varlė.