Dailius Dargis: 13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių
Labai ilgai laukiau, kad kas nors su visu rimtumu ir atsidėjimu imtųsi parašyti lietuviško verslo istoriją: apie pirmuosius šiuolaikinės Lietuvos verslininkus vyšniniais švarkais, apie metalų perpardavinėjimą, investicinius čekius, privatizacijos istorijas, apie nusisekusius ir ne tokius sėkmingus verslus, bankus, finansų piramides, apie tuose drumzlinuose istorijos vandenyse sėkmingai sugebėjusius žvejoti drąsuolius ir tik savo sąžinės bei apsukrumo dėka išplaukusius verslo didvyrius. Su daug analizės, skaičių, profesionaliais komentarais, šimtais dokumentinių šaltinių bei liudininkų pasakojimų. „13 tamsaus lietuviško verslo istorijų“ nėra ta knyga.
Nors Dailiaus Dargio knygos idėja gal ir buvo panaši, bet kompetencijos tam tikrai pritrūko. Gilesnės analizės čia vargu ar galima atrasti, tėra tik keletas žinomų faktų apie verslininkų sovietinių laikų teistumus: ir nors tai irgi yra svarbūs faktai, bet jie nebūtinai yra esminės verslininkų portretų dalys. Juk kur kas įdomesnis turėtų būti gilus verslininkų iškilimo bei pinigų uždirbimo istorijų tyrimas. Deja, pakrapštymas labai paviršutiniškas, apsiribojama vos vienu kitu šaltiniu, o apie tuos, kurie sutiko su autoriumi pakalbėti, tik žodis žodin skamba pačių herojų nuomonė. Tame nieko blogo, bet iki tiriamosios žurnalistikos tolokai. Gal neužteko tam laiko.
Net ir tie skyriai, kuriuose bandoma kastis giliau (dažniausiai todėl, kad verslininkai apie savo istoriją patys atsisakė kalbėtis) gavosi silpnoki ir menkai įtaigūs. Pavyzdžiui, minima apšepusi sodyba Molėtų rajone, kurioje, anot autoriaus, slaptiems pasitarimams rinkdavosi VP grupės nariai, o kaip to įrodymas pateikiamas kaimo gyventojų liudijimas, jog jie matė ten besilankančias mašinas su Maximos lipdukais. Kartais atrodo, jog autorius dega begaliniu noru atrasti sensacingų faktų, net jeigu tai ir ne itin sekasi: skyriuje apie Bronislovą Lubį kone penketui pašnekovų vis buvo užduodamas klausimas, ar jo mirtis jiems neatrodo keista. Jiems visiems neatrodė.
Manau, kad kompetetingai parašyti gilaus žurnalistinio tyrimo knygą apie ankstyvąjį lietuvišką verslą yra labai sunku – ir to darbo galėtų imtis gal tik keletas žmonių, kurie verslu domisi jau ne vieną dešimtmetį. Tam reikia labai daug kruopštaus darbo ir srities išmanymo, knaisiojimosi finansiniuose duomenyse, žiniasklaidos archyvuose, ataskaitose ir akcininkų sąrašuose. Tokios knygos, kuri ne vien papasakotų kelis faktus, bet ir nuodugniai skaičiais pagrįstų bei sudėliotų visą verslo istorijos paveikslą vis dar viltingai laukiu. Juk svajoti galima?