Rūta Vanagaitė: Mūsiškiai
Tikriausiai apie Rūtos Vanagaitės „Mūsiškius“ sunku ką nors naujo pasakyti. Tai emocinė knyga, ne sausa monografija apie žuvusių ar žudžiusių statistiką, bet knyga, skirta sustoti ir pamąstyti apie didžiulę tragediją, pagalvoti, ką mes padarėme, kad tai nepasimirštų, kad kaltieji būtų teisingai įvertinti ir kad niekada niekada taip daugiau nepasikartotų. Ir iš tiesų sutinku, kad apie šią tragediją galvojame per mažai, lyg Lietuvos piliečių žydų aukos būtų buvę ne tokios svarbios kaip kitų, labiau „mūsiškių“, išvežtųjų į Sibirą ir persekiotų bolševikų. Dar dabar galima sutikti žmonių, kurie savyje nešioja man niekaip nesuprantamą neapykantą žydų tautai ir tiki „žydomasonų“ sąmokslais: galbūt tai tamsūs žmonės, kurie kartu tiki ir chemtreilais bei acto garinimu, bet vengdami Holokausto temos ir jo aiškaus pasmerkimo mes šio tamsumo niekaip nepragiedrijame.
Kad ir kokios emocijos vyrautų Rūtos Vanagaitės knygoje, niekaip negaliu sutikti su teze, jog lietuviai – žydšaudžių tauta. Lygiai taip galėtume sakyti, jog mes – girtuoklių, stribų bei vaikžudžių, mėtančių į šulinius savo vaikus, tauta. Tauta, kurioje nėra nei vieno teisiojo, kuri susideda tik iš nusikaltėlių, nepaisant to, jog žydus gelbėjusiųjų pasaulio teisuolių tarp mūsiškių irgi galima atrasti. Kiekvienoje tautoje yra žmonių, kurių nusikaltimai turi būti objektyviai išaiškinti ir pasmerkti, bet nusikaltėlių etiketės prilipdymas visai tautai vargu ar gali privesti prie gero. Priklijuota etiketė nepalieka vilties nebekartoti klaidų. Nurašo. Nesvarbu, kokias moralines vertybes įdiegsime savo anūkams, jie liks žydšaudžių tauta. Niekaip negaliu su tuo sutikti.
Visus nusikaltimus reikia tirti objektyviai ir teisingai, be baimės teisti bei pasmerkti tuos, kurie prie to prisidėjo. Nesvarbu, kad jie vėliau padarė dar daug kitų, gerų darbų – kovojo kaip partizanai ar padėjo galvas už laisvę. Tik čia nepamesti šaltos galvos tikrai nelengva, kaip galima matyti ir iš knygoje pateiktų Efraimo Zurofo minčių: tai pilna emocijų tema, kai kur jau apaugusi legendomis, kai bandymai suvokti baisius dalykus darusių motyvus pasitikami riksmu „tu bandai teisinti nusikaltėlius!!“. Ne, neteisinu, bandau suvokti, kas atsitiko ir suprasti ką daryti, kad tai daugiau niekada nepasikartotų. Juk praradome tiek daug saviškių – Lietuvos piliečių.