Jorge Luis Borges – „Smėlio knyga“
Pažvelgus į savo perskaitytų knygų sąrašą ir suskaičiavus pastaraisiais metais skaitytas grožinės literatūros knygas vargiai priskaičiuočiau iki dviženklio skaičiaus: gal tik kas dešimtą galima būtų priskirti šiai kategorijai. Keletą metų prioritetą teikiau negrožinėms knygoms apie ekonomiką, skaičius ir istoriją, apie sąsajas, ryšius ir priežastis, apie tai, kaip pasaulis veikia ir kaip yra sudėliotas, nuvertindamas ištisus išminties klodus, sudėtus į grožinius kūrinius. Šiemet bus kitaip: labai džiaugiuosi, jog keletas draugų įtraukė mane į knygų skaitymo klubą, kuriame kas mėnesį perskaitome po ne pačią lengviausią grožinę knygą. Prasiplečia ne vien skaitomų knygų ratas, priversdamas perskaityti tai, ko anksčiau negalėjai savęs prisiversti pabaigti (dabar jau džiaugiuosi, jog visgi pavyko perskaityti bent vieną Salman Rushdie kūrinį), bet ir pats skaitymas įgauna naują kokybę, žinant, kad susitikus reikės papasakoti knygos paliktą įspūdį – tai leidžia ją geriau išgyventi ir pajausti. O ypač smagu tai, kad kiekvienam perskaičiusiam tą pačią knygą užkliūna skirtingi dalykai, ir tai dar labiau praturtina knygos skaitymo patirtį.
Taip atsitiko ir su Jorge Luis Borges‘u: jei ne šis knygų klubas, tikriausiai nebūčiau jo paėmęs į rankas, o štai dabar manau atradęs kone naują mėgstamiausią rašytoją. Borges‘o kūryba – trumpi, kelių puslapių apsakymai, gilumu nenusileidžiantys storiems romanams. Pats rašytojas yra teigęs, jog nemėgsta ilgų knygų: kam rašyti šimtus puslapių ir keliuose tomuose vyniotį kokią mintį, jei galima apsimesti, jog ta knyga jau parašyta ir įsivaizduoti, kad rašai jos recenziją. Borges’as yra didis žodžio meistras: atrodo, jog glaustuose apsakymuose nėra jokių nereikalingų žodžių, tekstas vos keliais sakiniais sukelia nuotaiką ir gilų įspūdį. Ne viską iš karto lengvai galima perkąsti, ir, anot paties Borges’o, ne visur metaforose reikia ieškoti gilios prasmės, kartais reikia tiesiog mėgautis tekstu. Ir taip būna: skaitai, skaitai, apysaka darosi vis keistesnė, galvoje pradeda kirbėti mintis, kad ji keistoka ir nelabai žinai ką ja norėta pasakyti ir staiga paskutinėje pastraipoje – BAM! Oho! Matai kaip!
Tos Borges‘o apysakos – kaip saldainiai, kurių iš karto nevalia suvalgyti per daug, jais reikia mėgautis po truputį. Po vienos imi galvoti apie begalybę ir ką gali jausti nemirtingasis, po antros medituoji tavo riboto laiko suteikiamą prasmę, po trečios svarstai apie gana absurdiškai atrodantį žmogaus tikėjimą savo galia pilnai suvokti pasaulį, po ketvirtos stebiesi aklos aistros trumparegiškumu. Vis nauja apysaka, vis nauja gili tema apmąstymui. Vis naujas priminimas, kad mes klaidžiojame it labirinte, naiviai, bet tvirtai įsitikinę, kad iki galo pilnai suprantame chaosą ir beprasmybę. Labai patiko, skaityčiau dar kartą.