Steven Pinker – „The Sense of Style“
Pamenu, kai pirmą kartą, dar būdamas mokiniu, nuvykau į Angliją, mano anglų kalbos žiniomis stebėjosi ne vienas anglas. Ir visai ne dėl to, kad kalbėjau labai laisvai ir išraiškingai. Priešingai, mano tariamos frazės buvo itin gramatiškai tikslios, it pažodžiui iškaltos tiesiai iš storiausių lingvistikos vadovėlių ir todėl visiškai nenatūralios. Taip, aš mokėjau tinkamai skirti kada reikia naudoti „would have been doing“, o kada „would have done“, bet jie visi į mane žiūrėjo kaip į ateivį – juk normalūs žmonės taip nešneka.
Šią Steven Pinker knygą apie kalbos stilių reiktų perskaityti visiems, kurie simpatizuoja gramatikos naciams ir kalbainiams. Bent jau man ji sugriovė mitą apie tai, kad iš viso anglų kalboje yra kokios nors labai griežtos kalbos taisyklės: kad ir kokios normos nusistovėjo, joms visada yra išimčių. Pasirodo, jog per niek nuėjo tie vakarai, kuriuos mokykloje praleidau spręsdamas sunkius anglų kalbos pratimus apie tinkamą veiksmažodžių laikų parinkimą ar prielinksnių taikymą: taisyklių tiesiog nėra. Pamenate, kad kažkas mokė, jog „shall“ sakomas tik su pirmuoju asmeniu „I“ arba „we“? Nesąmonė! Juk galima sakyti „You shall not sin!“. Ar tikrai „less“ galima vartoti tik su nesuskaičiuojamais daiktais („less time“, „less money“), o kitais atvejais būtinai reikia naudoti „fewer“ („fewer children“)? Nesąmonė! Juk neklausiame „Are you fewer then 18?“. Kaip būtų gerai, kad tokį požiūrį turėtų ir lietuvių kalbos lingvistai.
Tiesa, knygoje pateikiama ir vertingų patarimų kaip pagerinti teksto kokybę: aiškumas visgi turėtų būti autoriaus tikslas. Kuo daugiau dėmesio kreipiama į teksto stilių, tuo tekstas lengviau suprantamas, o tam pasitarnauja nemažas arsenalas stiliaus gudrybių. Patarimai ne tokie griežti kaip klasikiniuose Strunck & White tekstuose, bet į juos atkreipti dėmesį verta.