Šimtmečio šventimas – vėl laidotuvių veidais
Liudvikas Andriulis vaizdingai rašo apie šios dienos šimtmečio minėjimo renginius:
Kiek bebuvo kalbėta, kiek sakyta, kiek Medeina Vyriausybėje stengėsi – vis tiek laidotuvės, o ne gimtadienis.
Įsijunkit LRT būtent dabar. Mūsų Šimtmečio minėjimas vėl yra baisi pochoronkė. Pažiūrėkit į veidus, pažiūrėkit, kas ten vyksta.
Rūsti Prezidentė, rūsti jos kalba, rūstūs rimti veidai, laidotuvių giesmės, kalbos apie amžius, kažkokie varpai.
Formalus renginys, diplomatinė funkcija, kurios turbūt reikia, bet kodėl tą nuobodybę reikia rodyti visuomenei? 12 dienos turėjo būti tūsas su konfeti ir šokiais, o ne laidotuvių veidai.
Ryte buvo ir jaunimo žygis. Žinot maršrutą? Nuo Aušros Vartų, iki, taip, kapinių. Kapai, varpai ir laidotuvių giesmės – va mūsų gimtadienis.
Gal dar po šimto metų išmoksime švęsti kaip amerikiečiai – komerciškai, linksmai, su muzika ir būgnais ir SELo daug šviesų ir garso, o ne su giesmėm, kapais ir varpais.
Šiandien mes mokam daryti tik laidotuves, ne gimtadienius. Gėda LRT, gėda Prezidentūrai, gėda LRVK – niekas nepasistengė padaryti kitaip. Kaip jiems patiems ne cringe, kaip jie patys gali žiūrėti, ir galvoti – va, padariau minėjimą.
Ir negali sakyt, kad netiesa. Šiandien po vėliavų pakėlimo ceremonijos spūdindami tyliu Gedimino prospektu kalbėjome apie tą patį: šitiek ruoštasi, šitiek kalbėta, o galų gale šimtmetis paminėtas lygiai taip pat kaip visada: tomis pačiomis kalbomis, ta pačia ceremonija, ta pačia rimtimi ir tuo pačiu liūdesiu. Daugiau linksmybės buvo vakare, žmonėms buriuojantis apie laužus ir šimtmečio koncerte, bet organizatorių rankos visgi trūko: juk turėjo būti nesunku visą dieną dalinti arbatą, kviesti šokti su kapelomis ar kitais būdais sėti gerą nuotaiką.
Geriausios šimtmečio iniciatyvos atėjo ne iš vyriausybės malonės, o iš privačių iniciatyvų: tiek Small Planet skrydis po Lietuvą ore išbraižant skaičių „100“, tiek Lietuvos Geležinkelių lokomotyvų atliekamas Lietuvos himnas, tiek kažkieno puiki mintis, kad kiekvienas turėtume savo langą padabinti trispalve. Panaši nuotaika vyravo ir prie Gedimino prospekte uždegtų laužų: šventę kūrė patys dalyviai. Ne vieną pradžiugino Vilniaus krišnaitai su plačiomis šypsenomis veiduose ir trispalvėmis rankose šokantys ratelius ir kartojantys savo mantras: Lietuvoje gera visiems. Prie kitų laužų būriavosi žmonės, kurie traukė liaudies dainas, o dar kitur kažkas grojo kanklėmis. Šventė buvo kuriama pačių mūsų piliečių, o ne vyriausybės pastangomis.
Pradžioje man, kaip ir Liudvikui, buvo kilęs noras paburbėti, bet vėliau supratau, jog kaltinti galima tik save: laukti, kad kažkas suorganizuos tau šventę ir gerą nuotaiką iš principo yra neteisinga, nes už šventę ir gerą nuotaiką atsakingi mes patys. Jeigu tik nori švęsti ir turi idėjų kaip pradžiuginti kitus, niekas gi tam netrukdo: lokomotyvai dainuoja himną, lėktuvai ore brėžia „100“, keliamos trispalvės, nuoširdžiai šokama ir dainuojama su „Hare Krišna“. Mes patys sau kuriame šventę. Ne koks nors oficialus šimtmečio paminėjimo komitetas. O švęsti oficialaus leidimo nereikia.