Michael Malice – „Dear Reader: The Unauthorized Autobiography of Kim Jong Il“
Šią knygą nutariau perskaityti, nes mane sudomino podcastas su jos autoriumi: visos iki tol skaitytos knygos apie šią šalį buvo rašytos arba keliautojų, arba pabėgėlių, tad ir jų piešiamas paveikslas gana aiškus. Ši knyga kitokia. Per tam tikrą satyrą ir sarkazmą autorius pasakoja Korėjos istoriją, lyg ji būtų pateikiama _Kim Jong Il’_o lūpomis: nors ją skaitant stebiesi tomis nesąmoningomis istorijomis, kuriomis yra maitinami Šiaurės Korėjos žmonės, bet nejučia pradedi kažkiek tą ideologiją suprasti.
Korėja yra geriausia šalis pasaulyje, o visi, kurie nesutinka su šia aksioma yra liaudies priešai. Kadangi Korėja yra pati geriausia šalis, tai ir jos rašytojai yra patys protingiausi – Šiaurės Korėjos žmonėms nereikia užsienio rašytojų knygų, jas reikia drausti. Korėjos menas yra pats geriausias menas pasaulyje, nes jis aiškus, be dviprasmybių: net paprastas valstietis be didelio išsilavinimo gali tokį meną suprasti. Tai žymiai geriau nei „Mona Liza“ – Da Vinči net nesugeba vienareikšmiškai besišypsančios moters paveikslo nupiešti!
Korėja viską gali pasiekti pati ir jokios pagalbos jai nereikia. Ji visada renkasi savo kelią (aišku, patį geriausią) – net visokie stalinai bei mao galų gale pradeda daryti klaidas, o Šiaurės Korėjos ideologija toliau veda žmones į laimę. Didžiavimasis savo tauta ir pasiaukojimas jai yra didžiausios vertybės – ir net jeigu reikės viską pasiekti per kraujo ir prakaito upes viską galima pasidaryti patiems, o ne išmokti ar nupirkti iš kitų. Juche kertinė idėja yra pasitikėjimas tik savo jėgomis. Not invented here politikos kraštutinė versija.
Gana įdomus ir santykis su Pietų Korėja – šiauriečių akimis, jie yra broliai (nors jie ir tolsta, tad gal jau tik pusbroliai), kurie kartu kenčia nuo amerikonų priespaudos. Jeigu tik amerikonai pasitrauktų, Korėjos iš karto galėtų susivienyti. Susivienyjimui trukdo tik Amerika, nes nori išlaikyti savo karines bazes.
Be JAV labiausiai nekenčiama Japonija, nors tie irgi dabar kenčia nuo amerikonų priespaudos. Jei tik atsiprašytų už buvusias klaidas ir paremtų materialiai gal būtų galima jiems ir atleisti. Rusai ir kinai – draugai, bet neramu, kad jie taip krypsta į vakarų pusę vis labiau artėdami į kapitalizmą.
Stipriausia knygos dalis yra paskutiniai jos puslapiai – užliūliuotas satyros, kartais šypteldamas verti tuos kelis šimtus puslapių ir beveik užsimiršti, jog tai ne šiaip kokia fikcinė komedija. Dvidešimt kažkeliems milijonams žmonių tai yra kraupi realybė ir į ją autorius labai įtaigiai skaitytoją sugrąžina. Labai rekomenduoju šią knygą visiems, kam bent kiek domisi Šiaurės Korėja. Padės ją geriau suprasti.