Giovanni Boccaccio: Dekameronas
Keturiolikto amžiaus viduryje Florencijoje rašytas šimto suaugėliškų pasakų (arba pasakojimų) rinkinys mane kankino gana ilgai – įveikiau jį ne iš pirmo karto. Bet tos Dekamerono istorijos puikiai atskleidžia tuometinį gyvenimą: ir jis anaiptol nebuvo davatkiškas, liūdnas ar perdėm tamsuoliškas. Kūno malonumai, neištikimybė, gošbumas, veidmainystė – tai to meto ydos, bet jomis nebūtinai bjaurimasi. Tiesiog, tokia žmogaus prigimtis, ir apie ją galima sudėti begalę juokingų (ar ne itin) istorijų.
Daugumą istorijų Giovanni Boccaccio sugalvojo ne pats, jos sutinkamos ir senesniuose šaltiniuose. Šios istorijos dabartiniais laikais mums atrodo vulgarios ir prasčiokiškos, bet tai tikriausiai ir viliojo šių istorijų skaitytojus (ir skaitytojas!). Vulgarios jos atrodė ir prieš šešis šimtus metų, mat pats Boccaccio turėjo kiek susigėdęs rašyti pasiteisinimą, jog „žodžių iš dainų neišmesi“: tarp visų tuo metų vyravusių filosofinių ir religinių tekstų tai turėjo būti drąsi ir revoliucinė knyga. Rašyti apie tai, kaip koks žmogelis savo piestą grūda į kilmingosios grūstuvę matyt reikėjo drąsos. O gal kaip tik mes tapome labiau davatkiški: maro ir karo akivaizdoje žymiai lengviau kalbėti apie paprastesnes aistras ir kūniškus malonumus.
Ne visos istorijos vienodos kokybės (apie tai užsimena ir pats Boccaccio – nesitikėkit, kad viskas bus tik aukščiausios prabos!), apie kai kurias menines išraiškas net nežinai ką galvoti. Vienos istorijos panašios į Valstybinio Tautos Fronto pasakojimus, o kitos tapo pagrindu Šekspyro pjesėms.
Ar buvo verta skaityti? Gal visų šimto istorijų ir nelabai. Bet susipažinimas su šiuo laikotarpiu buvo įdomus.