Max Tegmark – „Life 3.0“
Jau senokai skaitoma knyga mane taip erzino: nuolat norėjosi su autoriumi nesutikti ir nurašyti jį kaip nieko nesuprantantį naivų hipsterį. Paviršutiniškas tekstas, pilnas gal ir įdomių, bet dažniausiai visiškai neesminių pastebėjimų, užteptas riebiu sluoksniu autoriaus sutiktų žymių žmonių pavardžių. Buvimas fiziku visai neužtikrina, jog supranti dirbtinio intelekto problemas, juolab, kad jos daugiau filosofinės / humanitarinės, o ne iš tiksliųjų mokslų srities. Nors ir tiksliųjų mokslų problemos knygoje nušviestos skurdokai.
Aišku, visai nepadeda ir tai, kad mano paties nuomonė apie dirbtinį intelektą labai skiriasi nuo autoriaus, bet būtent todėl ir noriu geriau suprasti Bostromo, Kurzweilo ir kitų požiūrį, kad tuoj tuoj pasaulį užvalgyt superprotingas dirbtinis intelektas. Kiek suprantu, su bendruoju dirbtiniu intelektu (t.y. ne tokiu AI, kuris sugeba atlikti tik siaurą užduotį, tarkim, žaisti šachmatais ar atpažinti objektus paveiksle) kol kas yra labia mažai pasistūmėta. Dar blogiau: netgi tie dirbtinio intelekto pritaikymai, kurie jau yra radę savo vietą, susilaukia vis daugiau kritikos. Facebook algoritminis žinių srautas, pasirodo, nėra toks jau nekaltas, tad gal tai nebėra jau tokia išspręsta problema kaip atrodė prieš kelis metus. Net save vairuojančios mašinos vėluoja pasirodyti: o buvo manančių, kad jau 2020-aisiais jų bus daugiau nei žmonių valdomų automobilių. Dirbtinio intelekto mokymo progresas bent jau kol kas nėra eksponentinis: priešingai, kuo daugiau sieki tikslumo, tuo sunkiau jį pasiekti. Kaip ir visur kitur gyvenime.
Filosofuoti apie šauniai skambančias Daisono sferas, kurios nelabai turi ką bendro su dabartimi, visada yra smagu. Galvoti, kad didžiosios pasaulio problemos yra inžinerinės, ir, kad tiesiog atradus teisingą algoritmą viskas išsispręs, yra super naivu. Matyt reiks paskaityti Bostromo „Superintelligence“.