Tai kaip gi ten su tuo VILIBOR’u buvo?
Daug diskusijų sukeliančius Stasio Jakeliūno teiginius, jog bankai finansų krizės metu galimai manipuliavo VILIBOR, jau esu nagrinėjęs sename sename mano įraše apie VILIBOR fiktyvumą. Čia koncentruota mano nuomonė apie VILIBOR klausimus ir kas kaltas dėl krizės.
Ar VILIBOR fiktyvus? Juk nevyko jokie VILIBOR sandoriai!
Taip, tai tiesa, kad tarpbankinis skolinimasis 6 mėnesių trukmei galima sakyti nevyko. Bet tai nereiškia, kad šios palūkanos laužtos iš piršto, nes sandoriai kitose rinkose, kurios turėtų atkartoti tas pačias palūkanų normas iš tiesų realiai vyko – ir jų palūkanos nesiskiria nuo VILIBOR. Jeigu tik norėjote, galėjote sudaryti euro ir lito ateities sandorį: sutikę prisiimti lito riziką, būtumėte gavę VILIBOR ir EURIBOR skirtumą. Galėjote metams ar pusmečiui dėti indėlius litais arba pirkti tiek bankų, tiek valstybės obligacijas už 9-10 procentų palūkanas. Darėme taip ir mes, siūlėme ir klientams, žinau ir fizinių asmenų, kurie gavo tokias palūkanas. Jos ne iš piršto laužtos, tokia buvo realybė.
Ar Lietuvos bankai specialiai laikė dideles VILIBOR palūkanas, net kai EURIBOR nukrito?
Niekas šioje diskusijoje nemini svarbaus žodžio „devalvacija“. VILIBOR buvo žymiai didesnis nei EURIBOR dėl lito devalvacijos rizikos. Ir tie, kurie sako, jog labai blogai, jog Lietuva nesikreipė į Tarptautinį Valiutos fondą pamiršta, jog viena iš pagalbos sąlygų galėjo būti valiutos devalvavimas – ir tai buvo labai reali rizika. Krizės metu buvo labai neaišku, ar Lietuvai pavyks išsisukti nedevalvuojant valiutos, tad lito ir euro palūkanų skirtumas tai realiai atspindėjo. EURIBOR nukritus dėl Europos Centrinio banko veiksmų, devalvacijos rizika vis dar buvo aukšta. Litas visgi ne euras, ypač kai politikai ir ekonomistai reliai svarsto šansus valiutos devalvacijai.
Kodėl tada nebuvo skirtumo didelio skirtumo tarp EURIBOR ir VILIBOR prieš krizę?
Nes manau, kad bankai per daug optimistiškai vertino Lietuvos ekonomiką. Visi gi tada galvojome, jog būsto kainos gali tik kilti, ėmėme didžiules paskolas pirkdami butus, kurie egzistavo dar tik brėžiniuose, apsukresni prekiavo butų rezervacijomis. Apie tai, jog gali kilti krizė niekas negalvojo (o šalies vadovai tikino, jog ji neįmanoma), mes juk jau taip arti Europos, gyvenimas taip sparčiai gerėja, atlyginimai ir būsto kainos auga dešimtimis procentų ir taip bus kasmet. Gali būti, jog krizei visgi atsitikus, buvo per daug jautriai reaguojama į priešingą pusę, bet taip jau būna: kai stipriai viršijant greitį mašinos uodega pradeda lakstyti į šalis, nori nenori drebančiomis rankomis ateinančius kilometrus prakaituodamas važiuoji lėčiau nei galėtum. Kad tik vėl nesumėtytų.
Kuris VILIBOR buvo neteisingesnis: ar tas kur per daug mažas prieš krizę ar tas kur gal per daug didelis per krizę ir po jos? Jei jau kaltinti bankus sukėlus krizę, reiktų sakyti, jog krizę sukėlė per laisvas pinigų skolinimas ir per daug optimistinių lūkesčių skatinimas – kaltas per mažas VILIBOR, kuris pūtė nekilnojamo turto burbulą. Kaltieji bankai nubausti patirtais nuostoliais. Jei jau kalbama apie kompensacijas dėl neteisingų palūkanų, matyt teisybei atstatyti reiktų papildomai apmokestinti tuos, kurie per daug optimistiškai vertindami savo galimybes ėmė paskolas itin mažomis palūkanomis litais ir prisidėjo prie burbulo. Juokauju, žinoma. Bet susidarytų turbūt ne 500 milijonų eurų.