Česlovas Milošas – „Isos slėnis“
Šiek tiek gėda, kai Nobelio literatūros premijos laureatas užaugęs Lietuvoje, o aš nesu skaitęs jokios jo kūrybos. Spragą užtaisiau, bet gana sunkokai.
„Isos slėnis“ – tai tarpukario Lietuvos kaimas Milošo vaikystės akimis. Su ryškiais personažais, suskilusia visuomene, dar ne iki galo išvarytais velniais. Dvare augantis ir labiau lenkas nei lietuvis berniukas sunkiai ieško savo vietos: nei jis gali didžiuotis savo šeima, kuri net savo šlėktišką išdidumą baigia prarasti, nei savo pasiekimais medžioklėje. Tikriausiai dalį to galima nurašyti paauglystės savasties paieškoms, bet vis nepaleidžia jausmas, kad jis taip ir liks čia nepritapėliu, kad ir koks gražus ir romantiškas tas Isos slėnis.
Iš tiesų, labai gerai suprantu, kodėl Česlovo Milošo kūryba verta Nobelio: kai poetas rašo prozą, ji gaunasi raiški ir vaizdinga. O kur dar sugebėjimas į kelis šimtus puslapių sudėti tokią galybę tarpukario Lietuvos temų: lenkai ir lietuviai, turtas ir skurdas, vaikai ir suaugę, mergos ir klebonai, senieji pagonių velniai ir krikščionybė, šlėktiška aukštuomenė ir valstietija, dvarų nuosmukis ir žemių „parceliavimas“. Spalvinga, jautru, perlieta gaivališka tautos sąmone, su daug vaikiško romantizavimo, kuris pamažu blėsta su gyvenimo patirtimi. Bet skaičiau sunkiai. Neprilipo. Likau nepritapęs, kaip ir pagrindinis knygos veikėjas Tomas.