Kaip miršta demokratijos
Tuoj po „Kabinetas 339“ ėmiausi skaityti Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt knygą „How Democracies Die: What history Reveals about Our Future“. Nors knyga daugiausiai apie JAV reikalus ir Donaldą Trumpą, bet natūralu, kad nuolat sau uždavinėjau klausimus ir apie mūsų jauną demokratiją.
Peržvelgdami daug istorinių pavyzdžių (Hitleris, Musolinis, Pinočetas, daugelis Lotynų Amerikos diktatūrų, dabartinė Lenkija ir Vengrija, Turkija ir pan) autoriai pastebi, jog dažniausiai civilizuotose šalyse diktatūros atsiranda ne per labai aiškų valstybės perversmą, kai valdžia vieną naktį užgrobiama jėga – dažniausiai diktatoriai išrenkami demokratiniu būdu. Ir tada, įgavę valdžią, jie pakeičia žaidimo taisykles taip, kad kitiems nebeliktų šansų juos pakeisti. Ir dažniausiai viskas vyksta teisiškai teisingai: paskiri savo konstitucinio teismo teisėjus, savo etikos sargus, interpretuoji įstatymus griežtai pagal įstatymo raidę ten, kur tau naudinga (taip žurnalistai netenka teisės gauti duomenis iš Registrų centro, nes juk „teisinės sutarties nėra“, o naujos tvarkos niekas neskuba rengti), perbraižai apylinkių žemėlapį, „valstybės saugumo tikslais“ įvedi cenzūrą, „patiuninguoji“ balsavimo taisykles ir pan. Jeigu tai daroma su didele neapykanta opozicijai ir į juos žiūrima kaip į mirtinus priešus, o ne į partnerius, su kuriais galima susitarti dėl svarbiausių valstybės dalykų, per keletą metų galima stipriai įtvirtinti savo pozicijas ir jau jų nebeužleisti. Autoriai teigia, kad dabartiniai JAV respublikonai (ne vien Trumpas, o ir visa partija, mat tokių tendencijų buvo matoma dar prieš jo nominavimą kandidatu) atitinka visus šiuos požymius: atleidžia nepalankius valdininkus, stengiasi pakreipti balsavimo taisykles sau palankia linkme, naudoja kalbą, skatinančią smurtą, nekenčia juos kritikuojančios žiniasklaidos, naudojasi valdžios galia savo asmeniniams tikslams siekti. Be to, JAV politinė kultūra pasikeitė taip, kad respublikonams ir demokratams tapo nebeįmanoma susitarti: jie vienas kitą laiko nebe konkurentais (rivals), bet egzistenciniais priešais, tad bet kokios kitos pusės iniciatyvos yra blokuojamos iš principo, net jei jos ir yra protingos.
Autoriai mano, kad partijos turi užtikrinti politinę kultūrą šalyje: partijos ir yra tas demokratijos saugiklis, kuris į savo sąrašus neiškelia per daug radikalių asmenybių kaip Trumpas, suprasdamos, kad ilgainiui jos taps šių radikalų įkaitais: kaip ir prieštarauti partijos linijai nesinori, nors matai, kad čia kažkaip ne itin gerai gaunasi. Prasisiekę radikalai ima valdyti nepaisydami nerašytų taisyklių ir nesiekdami susitarti su kita puse. Konfrontacija jiems visada naudinga, nes tada galima sakyti, jog opozicija nieko neleidžia ir reikalauti daugiau galių. Demokratijos sistema yra sudaryta iš daug atsvarų ir daug saugiklių, bet jei jie sistemingai šalinami ir nebegerbiami, viskas krypsta į diktatūrą. Žiniasklaida nepatenkinti dėl išasfaltuoto keliuko? Reikia su ja kovoti. Bankai gali remti kitas partijas? Reikia siundyti ant jų komisijas ir apkrauti papildomais mokesčiais. Galia visų pirma turi būti naudojama tam, kad įgytum daugiau galios.
Lietuvoje gal viskas ne taip jau blogai. Požymių, jog tolstame nuo demokratijos yra, bet dar niekas nebandė keisti konstitucijos, nesigirdėjo (net ir juokaujančių) balsų, jog prieš opoziciją reiktų imtis smurto. Nors ministerijų laikomasi iki paskutinio, į kritiką numojama ranka, žiniasklaida pradedama varžyti, o įvairios komisijos yra aiškus bandymas susidoroti ir parodyti pas ką čia dabar galia. Svarbi knyga tiems, kas jau perskaitė „Kabinetas 339“.