Danutė Kalinauskaitė – „Baltieji prieš juoduosius“
Debiutinis Danutės Kalinauskaitės romanas aptarinėjamas ir giriamas kone kiekvienoje recenzijoje, o taip lietuvių autoriams nutinka ne dažnai. O ypač, jei tai tik debiutas. Smalsumo vedamas perskaičiau šią knygą ir aš. Vietomis labai patiko, vietomis kažko pritrūko: visgi tai ne visai vientisas romanas, o trumpų paveikslų ir pasakojimų rinkinys, suvertas į vieną vėrinį. Ne kiekvienas šio vėrinio karoliukas vienodai blizga, ne kiekvienas savo vietoje, nors didžioji dalis – tikros puošmenos.
Knygos mintis pasirodė gal kiek per pritempta, bet matyt tai atleistina, nes knygoje ji galų gale ne tokia ir svarbi: niekas ir nesupaisys to geneologinio medžio, taip ir neaišku kaip ten su tuo palikimu – tai tik pretekstas įvairių žmonių portretams. Tiesa, tai gali ir erzinti, nes lyg ir tikėtumeis knygos intrigos išrišimo, bet viskas pasibaigia kažkaip neužbaigtai. Nors pasakojimas apie bendrą mamos užgesimą labai jautrus ir vykęs.
Apžvalgininkai šią knygą lygina tiek su Marquezo („Šimtas metų vienatvės būrų edition“), tiek su Aleksejevič darbais – iš esmės tai žmonių pasakojimų apie ankstyvesnius laikus nuotrupos. Labai tikros, su daug detalių, dažniausiai rašytos labai gražia Danutės Kalinauskaitės kalba. Bet iki šedevro man dar pritrūko. Sakyčiau 3_½_ iš 5.