Arthur Lee Humphreys – „The Private Library“
Ši knyga išleista 1897 metais, bet ją skaitant atrodo, kad joje rašoma apie žymiai senesnį pasaulį. Tai nedidelės apimties knygelė, kurioje surašyti patarimai, kaip tvarkyti savo asmeninę biblioteką ir kaip kolekcionuoti knygas. Tik tikslinis skaitytojas yra tipinis Viktorijos laikų anglų lordas, gyvenantis užmiesčio dvare su būriu tarnų, tad patarimai šiems laikams skamba labai egzotiškai. Knygoje aptariama, kokio rūmų ploto reikės jūsų bibliotekai (nedidelėms pradedančiųjų knygų mylėtojų kolekcijoms užtenka keleto kambarių, nebūtina statyti atskiro flango), kaip knygas įrišti (geriausia pasirinkti savo mėgstamas odos spalvas – kai kurie mėgėjai knygas skirtinga riša pagal temą: tarkim rausva oda apie religiją, žalsva apie istoriją ir panašiai), aptariama, kas yra geras knygos leidimas (turėtų būtinai būti neapkarpytas, kad galėtum tinkamai įsirišti pagal savo pomėgius, ant gero popieriaus), patariama, kokias knygas duoti skaityti rūmų damoms (moterims tinka mažesnio formato knygos, kad tilptų į rankinuką ir ne taip vargintų ranką). Padorus lordas savo rūmų bibliotekoje turėtų turėti kokią 10-20 tūkstančių knygų. Savaime suprantama, ne bet kokių, o kruopščiai atrinktų, bet kuriam gyvenimo atvejui: kolekcijoje turi būti klasikos autorių, filosofijos, teologijos traktatų, atlasai, knygos apie istoriją (ypač apie tuos regionus, kur turite žemių valdas). Svetainėje arba tuose kambariuose, kur gali užklysti svečiai vertėtų lentynose sudėti ne tokias sunkias knygas – čia tinka ir paprastesni romanai, lengvos knygos pramoginiam skaitymui, kad jas galėtų kas pavartyti nuobodulio vedinas.
Buvo įdomu paskaityti ir apie tai, kokiais kriterijais reikia rinktis savo asmeninį bibliotekininką: savaime suprantama, tarp visų tarnų prireiks ir tokias pareigybės, nes kažkas turi žinoti kur viskas padėti, rūpintis knygų tvarka, restauravimu, aiškintis, kokias knygas dar vertėtų įsigyti ir panašiai. Geriausias bibliotekininkas visada gali parekomenduoti ką paskaityti, visada žino, kur galima gauti kokią knygą (kaip pavyzdys pateikiamas kažkokiam lordui dirbantis puikus bibliotekininkas, kuris, nors nėra kojos žengęs už grafystės ribų, bet nuolat skaito knygas apie bibliografiją ir gali pasakyti, kad ta ar kita knyga egzistuoja tik pas popiežių (aštunto kambario trečioje lentynoje kairėje) arba pas turkų sultoną). Į bibliotekininko pareigas įeina ir prievolė visas įsigytas knygas perskaityti, ar bent jau perversti, kad iš atminties jis galėtų bet kuriai temai pateikti rekomendacijas. Be to, geras bibliotekininkas saugo knygas nuo prašalaičių ar ne tiek išsilavinusių ir subrendusių šeimos narių: ne visos knygos tinkamos moterims ir vaikams, tad jų bibliotekininkas niekada jiems ir neišduoda.
Knygą užmačiau kažkokiame aukcione, pasirodo, kad jos tekstas yra Google Books. Buvo įdomus langas į kitą pasaulį.