Tadeusz Katelbach: „Atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką. 2 tomas. Slaptai“
Perskaičiau ir antrąją Tadeusz Katelbach knygos dalį (pirmąją dalį apžvelgiau prieš kelias savaites), kurioje sudėtos slaptos ataskaitos apie autoriaus žvalgybinę veiklą: su kuo ir kada susitiko, apie ką šnekėjo, kokios nuotaikos sklandė tarpukario Lietuvoje ir pan. Antroji dalis ne tiek įdomi, nors tikriausiai vertingesnė istoriniu požiūriu: daug įvykių, pokalbių, bet tokiam paprastam skaitytojui kaip aš – per smulkūs ir per daug nuobodūs, nes kartojasi. Nors gal tai irgi geras įspūdis: Katelbachas gyveno Kaune kone ketveris metus, bet niekas per tą laiką Lietuvos-Lenkijos santykiuose taip iš esmės ir nepasikeitė, jie arba stagnavo, arba blogėjo. Artėjant Pasauliniam karui tarptautinės įtampos irgi stiprėjo, Klaipėdos krašto padėtis vis labiau komplikavosi spaudžiant vokiečiams, o pokalbiai su tais pačiais žmonėmis vis tiek trypčiojo vietoje.
Man pačiam knygoje buvo įdomiausios prezidento Smetonos ir jo artimiausios aplinkos žmonių charakteristikos. Smetona laikomas neryžtingu filosofu, akademiško mąstymo žmogumi, kuriam mieliau buvo skaityti knygas ir jas versti nei imtis spręsti įsisenėjusias vyriausybės bėdas. Šešėlinis Lietuvos valdovas – Smetonos žmona, kuri mėgo keistą kompaniją, bet turėdavo labai daug įtakos sprendžiant esminius valstybės klausimus. Sakoma, kad (berods) 1935-aisiais ji sunkiai sirgo (plaučių uždegimu?) ir buvo manoma, kad jeigu ji numirs, iš prezidento posto pasitrauks ir Antanas Smetona – tiesiog tam nebeturės jėgų. Smetonienės sesers vyras Tūbelis buvo ilgalaikis Lietuvos ministras pirmininkas, kurį irgi senokai reikėjo keisti dėl savo neryžtingumo. Bet kadangi giminė, tai ne taip lengva. Žodžiu, Lietuvos istorija galėjo susiklostyti visai kitaip, jeigu valdžioje būtų buvę ryžtingesni žmonės. Kaip sako Katelbachas, Lietuvoje diktatūra, bet tokia keistoka, kurioje diktatorius tingi diktuoti savo savo valią.