Andrew Wilson - „Belarus: The Last European Dictatorship“
Nelabai seniai esu skaitęs vienintelę (?) lietuvišką Baltarusijos istoriją, kurioje gana gerai paaiškinamos skirtingos lietuvių ir gudų istorikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interpretacijos. Bet visgi tai požiūris iš Lietuvos, tad nusprendžiau paskaityti ir vakarų istorikų požiūrį į Baltarusijos ištakas.
Knyga buvo labai įdomi, bet daugiausiai ne dėl senosios istorijos, o dėl to, kad daugiau nei pusę jos sudaro šiuoliakinių Aliaksandro Lukašenkos laikų aprašymas. Andrew Wilson labai daug ties senais ir ginčytinais įvykiais nesikoncentruoja – galų gale ne tiek ir svarbu, ar Algirdas su Gediminu buvo lietuviai ar litvinai. Žymiai svarbiau šiuolaikinės istorijos interpretacijos ir kodėl jų politikams vis prisireikia. Baltarusijos tautos istorija, istoriko nuomone, yra labai trumpa, nes net ir dabar baltarusių tauta neturi labai ryškaus identiteto: baltarusių kalba užgožta rusų, priklausomai nuo politinių vėjų save jie gali priskirti tiek vakraų, tiek rytų pasauliui. Kartais jie prie unitų, kartais – prie stačiatikių. Retkarčiais linksta į Europą, bet pragmatiškais sumetimais gyvena iš Rusijos malonės. O vienintelis amžinas ir nesikeičianti Lukašenkos politikos bruožas - išlaikyti savo autonomiją ir neištirpti Rusijos imperijoje. Ir tai jam sekasi neblogai: Putinas tiap ir nerado kelio, kaip juos prisijungti, nors tai atrodo, jog turėjo tuoj tuoj įvykti bene dešimtį kartų.
Putinas nekenčia Lukašenkos, nes jis toks „nuo žagrės“, šneka blėnis. Bet labiausiai nekenčia jo dėl to, kad Lukašenka vis jį pergudrauja. Šio lapino nepastumsi. Na, bent jau iki COVID krizės, kurios metu Aleksandras padarė daug klaidų nesirūpindamas tauta, o tai leido susikurti tam tikroms bendruomenėms. Dėl to paskutiniai rinkimai jam buvo patys pavojingiausi, bet tikriausiai kiti bus lengvesni, nes bus galima žaisti korta „Va, apsaugojau jus nuo Ukrainos likimo, ir net neįvėliau jus į karą Rusijos pusėje, nors mane spaudė kaip galėjo. Mes baltarusiai - taikūs žmonės.“
Esu Baltarusijoje buvęs su investuotojais maždaug 2008-asiais metais. Skaitant šią istoriją supratau, kodėl mes ten buvome kviečiami, ir kodėl vėliau nieko iš to neišėjo. Kaip tik kelis metus buvo atšilimas su vakarais, nes Rusija pradėjo spausti per dujų kainas, tad Lukašenka ieškojo alternatyvų. Atšilimo ir kelių gestų pakako, kad Tarptautinis Valiutos Fondas suteiktų Baltarusijai paskolą. Bet paskui vėl buvo grįžta prie senų metodų. Rusai bent apie politinius kalinius neklausinėja.
Beje, buvo įdomu skaityti, kad Lietuva nuo pat nepriklausomybės pradžios užėmė labai aktyvią poziciją Baltarusijos klausimais. 1994-aisiais Lietuvos prokurorai kūrybiškai suorganizavo Minske besislapstančio Burokevičiaus parvežimą į Lietuvą, ko pasekoje ten kilo didžiulis politinis skandalas. Sakoma, kad keletas opozicinių kandidatų prieš rinkimus vis užsukdavo į Lietuvos ambasadą pasitarti dėl tolimesnių veiksmų. Nenuostabu, kad Lietuvos saugumui būtų žymiai palankesnė demokratinė ir vakarietiška Baltarusija. Ir šis tikslas mums matyt svarbesnis nei Lenkijai.