Roberto Calasso - „The Book of All Books“
Biblija – labai svarbi knyga, ant kurios idėjų stovi vakarų civilizacija. Vis dar turiu tikslą ją visą perskaityti, bet tikriausiai šiemet jau to nebespėsiu: su visu Senuoju Testamentu ir paaiškinimais tarpukarinis vyskupo Skrivecko leidimas užima pusę lentynos (visgi 6 tomai!).
Užtat prieš mėnesį baigiau skaityti Roberto Calasso knygą apie Senąjį Testamentą su šios knygos istorijų interpretacijomis. Buvo labai įdomu ir labai daug sužinojau naujo, net jei ir iki šiol galvojau, kad beveik visas Biblijos istorijas esu ne kartą girdėjęs. Net ir aštuonioliktą kartą girdima istorija gali nušvisti visai kitomis spalvomis, jei ją interpretuoja gerai dalyką nusimanantis žmogus. Tarkim, sužinojau, kad Saliamono šventykla turėjo būti jo tėvo Dovydo sumanymas, bet dievas jam neleido jo įgyvendinti, nes jis buvo sugriešyjęs su moterimi (papiktino dievą, nes geisdamas moters nužudė jos vyrą ir taip ją jėga paėmė). Tad dievas sugalvojo bausmę: galėsi planuoti šventovės statybą, rinkti medžiagas, kirsti Libano kedrus, kalti akmenis ir panašiai, bet niekada nematysi darbo vaisių. O tada, po Dovydo mirties, į sostą sėdo Saliamonas ir per septynerius metus viską greitai pastatė, nes viskas buvo paruošta. Ir dabar vadinam tai Saliamono, o ne Dovydo šventykla.
Viena iš labiausiai įstrigusių istorijų interpretacijų – išvarymas iš rojaus. Rašoma, kad pažinimo medis suteikė galimybę žmonėms galimybę nuspręsti, kad gera ir kas bloga, kad gražu, ir kas – ne. Bet kartu su pažinimu atėjo prakeiksmas, kad nuo šiol žmogus yra viskuo nepatenkintas, jam visko trūksta. Jau vien dėl to, kad žmogus pradėjo dengti savo lytinius organus papiktino dievą – tai reiškia, jog žmogus pradėjo galvoti, jog jam kažko trūksta, toks, koks jį sukūrė dievas, jis netobulas. Drabužius sukūrė žmogus, o ne dievas, o tai kaip ir spjūvis jam į veidą: koks nors katinas tai visai nestresuoja, kad vaikšto be kelnių. Iš vienos pusės žmogus tapo tiek protingas, kad gali spręsti problemas ir sugalvoti išeitį iš jų, iš kitos pusės – jis visada gyvena problemose, nori pranokti pats save, jam niekada ne gana. O didžiausia problema dievui – kadangi žmogus sukurtas pagal dievo paveikslą, tai kartu toks akibrokštas reiškia, jog pats dievas netobulas, pilnas ambicijų pranokti save. Gal visai nereikėjo to nevaldomo žmogaus kurti. Bet jei žmogus tik vykdo tavo valią, tai gal tu ne toks ir didis kūrėjas? Vien paradoksai.