Czesław Miłosz - „Pavergtas protas“
„Pavergtas protas“ yra labai svarbi Česlovo Milošo esė apie intelektualus, likusius sovietų okupuotuose kraštuose, parašyta jam pasitraukus į vakarus. Knygoje paaiškinama, kokiu būdu intelektualais susitaikė su savo padėtimi, kaip jie buvo „nupirkti“: rašytojai visgi buvo privilegijuota kasta, jiems buvo teikiama daug nuolaidų, suteikiamos geresnės gyvenimo sąlygos, leidžiama daug daugiau. Už tai tik reikėjo kartais pašlovinti Sovietus, parašyti apie šviesų rytojų, užgniaužti savo maištą ir, galų gale, po truputį, po truputį pakeisti savo mąstymą: gal tie sovietai ir nėra tokie baisūs. Juk viskas vis vien nublanks nenumaldomoje istorijos tėkmėje.
Knygoje pateikiami ir keturi konkretūs lenkų rašytojų pavyzdžiai. Net tiems, kas savo laiku simpatizavo naciams, buvo leidžiama pasitaisyti ir neblogai gyventi. O jei aplinkybės taip susiklostė, kad nuo nacių nukentėjai, galėjai tapti ir naujuoju Lenkijos rašytojų moralės veidu. Tiesa, meno požiūriu šedevrų šie rašytojai neparašė, viskas vis vien kažkaip neužtikrinta ir netikra, bet jų kūryba buvo garbinama. Nei vienas nerašė ir į stalčių: tam tiesiog nebuvo laiko. O ir šiaip, su laiku prie sistemos prisitaikai, vidinė cenzūra nurodo, ką reikia rašyti, o ko ne.
Skaitant šią esė daug kartų iškilo mintis ir apie mūsų tautos dainius, tą patį šių laikų plėšymąsi dėl Marcinkevičiaus. Gal ir tautos dainius, bet matyt protas negalėjo būti pilnai laisvas. Vienintelė alternatyva – emigracija? Kaip kad Tomui Venclovai ar pačiam Milošui?
Labai svarbus ir paskutinis knygos skyrius apie Baltijos kraštus, apie sisteminį šių kraštų holokaustą, siekiant išnaikinti tautą: juk komunizme visos tautos išnyks, ištirps kartu su šlovinga rusų tauta, tad šį procesą prievarta galima pradėti jau dabar, tremiant nepaklusniuosius ir sava galva galvojančius ir atkeliant čia naujakurius iš plačiosios tėvynės.