Gilgamešo epas
Gilgamešo epą esu skaitęs dešimtoje klasėje, pamenu, kad jį nagrinėjome per literatūros pamokas, kartu su Jobo knyga bei Giesmių giesme. Tuo metu jis labai didelio įspūdžio nepaliko, labiau stebėjomės tokiu atviru erotiniu (o gal net pornografiniu, jeigu prisiminsime, kad skaitytojas tuo metu buvo paauglystės hormonų kamuojamas jaunuolis) Giesmių giesmės tekstu bei egzistencinėmis Jobo kančiomis. Apie Jobą net rašiau pagrindinės mokyklos baigiamąjį egzaminą. Gilgamešas buvo tik toks pasakų veikėjas. Ėjo, kartu su draugu kažką nukovė, po to kažkaip nepasisekė, plaukė pomirtiniame pasaulyje, kažkas apie pasaulio tvaną. Todėl tokias knygas reikia skaityti kelis kartus, kai jau esi žymiai vyresnis.
Tad štai, po ketvirčio amžiaus, knygų klube vėl skaitėme Gilgamešo epą (Sigito Gedos vertimą galima rasti ruduose Pasaulio klasikos bibliotekos tomuose, knygoje „Senovės Rytų poezija“). Ir tai man pasirodė turbūt geriausia šiemet skaityta knyga: eilės paprastos, pasikartojančios, bet jos kartojasi kaip gerame klasikiniame muzikos kūrinyje. Tas pats motyvas, bet vis šiek tiek skirtingas, vis išnyrantis reikiamoje vietoje, pabrėžiantis esminius dalykus. Žodžiai paprasti, taupūs, bet jais labai daug pasakyta, suprantama ir tiems, kas neturi didžiulio žodyno. O taip parašyti tikras talentas.
Pačios epo temos irgi fundamentalios, jos atsikartoja daugelyje kitų vėlesnių kūrinių. Gilgamešo epas žinomas dėl tvano aprašymo, bet kartu jame ir pradžios istorija, žmogaus tapimas civilizuotu paliekant žvėrių pasaulį (kalta moteris). Taip pat jame ir dviejų vyrų draugystės tema, panaši į Iliados Achilo ir Patroklo istoriją. Na, ir svarbiausia istorija apie tai, kad žmogus gali pasiekti labai daug, nugalėti pabaisas, netgi dievų siunčiamas negandas, praturtėti, bet aukštai pasikelti nereikėtų – dievai tokius baudžia ir primena, kad vis tiek visi žmonės galų gale miršta. Gilgamešas buvo toks įsitikinęs savo galia, kad atsisakė deivės rankos, bet tai jį ir pražudė: deivė atsiuntė mirtiną ligą geriausiam jo draugui Enkidu.
Beje, įdomu, kad epe pasakojamoje pasaulio tvano istorijoje Nojus tapo nemirtingu, nes dievai jam suteikė tokią malonę. Gilgamešas pats siekė nemirtingumo, o pačiam to pasiekti matyt neįmanoma – net jam gavus žiedą, kuriuo įsipjovus keliais mėnesiais prailgėja žmogaus gyvenimas, jis greit jį prarado: pakako užmigti, ir šį žiedą pavogė žaltys. Ar tai ne alegorija apie mūsų farmacijos ir longevity technologijas ir įspėjimas nesijausti aukštesniems už dievus? Amžinybę gali pasiekti tik gerais darbais, kuriuos prisimins sekančios kartos.