Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Pasivaikščiojimas po Pavilnį su Norbertu Černiausku

Vakar kartu su draugais (ir su vežimėlyje sėdinčiu, bet labai norinčiu visur praktikuotis naujai išmoktą vaikščiojimo įgūdį sūnumi) dalyvavau istoriko Norberto Černiausko vedamame pasivaikščiojime po Pavilnį. Buvo labai įdomu, nes kalbėta ne tiek apie konkrečias detales, bet apie patį gyvenimą Pavilnyje, jo identitetą.

Pats Pavilnys nuo seno buvo labiausiai žinomas kaip kalnuotų miškų kraštas. Čia mėgo rinktis slaptosios studentų organizacijos (Filaretai, Filomatai, Šubravcai), jiems gūdžios tų vietų girios priminė idealizuotą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį. Tai įkvėpė ir ne vieną Adomo Mickevičiaus kūrinį. O kadangi girios buvo kalnuotoje vietovėje, kuri sunkiai pritaikoma žemės ūkiui, tai šiomis giriomis daug domėjosi ir pirmieji Vilniaus Universiteto botanikai, tyrinėję vietos florą. Šiek tiek magiška ir mistika apaugusi vietovė nuošaliau nuo miestiečių akių, bet ne taip toli, kad reikia belstis į pasaulio kraštą.

Viską pakeitė 1862 metais nutiestas geležinkelis. Kalnų apačioje, Žemajame Pavilnyje, atsirado geležinkelio stotelė, ir nuo to laiko Pavilnys gyveno geležinkelio ritmu – susisiekimas su Vilniumi buvo labai geras, o gyventi šalia miesto žalioje ir miškuotoje vietovėje gal visai ir neblogai. Paskutiniais carinės Rusijos metais Aukštutiniame Pavilnyje miesto sodo principu buvo suprojektuota nauja gyvenvietė, suskirstyta erdviais sklypais. Projektas buvo vystomas tarpukariu, kai Vilniaus kraštą valdė lenkai, ir jis tapo populiarus tarp to meto inteligentijos: Vilniaus universiteto profesūros, inžinierių, aukšto rango kariškių ir pan. Aukštasis Pavilnys, lenkiškai vadintas Góry dar dabar keistu būdu išlikęs rajonų pavadinimuose: tuoj už Pavilnio yra Guriai, o už kelio – lietuviškai išversti Kalnėnai.

Tuo metu daugelis tautų ieškojo savo nacionalinio identiteto, buvo kuriami ne vien tautiniai drabužiai, bet ir svarstoma, kas galėtų būti tautinė architektūra. Lenkiškos architektūros pavyzdžiu tapo Zakopanės rąstinių namų architektūra, o kadangi Pavilnys kalnuotas, tai ji puikiai rado pritaikymą šiame rajone. Čia galima rasti daug medinių namų su sudėtingais aukštais skardiniais stogeliais, kuriuose atsikartoja tam tikri dvarelių architektūros motyvai (saulutės, kolonos, verandos). Pavilnio bažnyčia irgi šio stiliaus, visai kitokia nei paprastos medinės Lietuvos kaimų bažnytėlės.

Beje, prieš keletą metų ieškojome namo, ir buvome radę parduodamą svajonių namą Vandens gatvėje. Įsigijimui pinigų būtų užtekę, bet remontui jau tikriausiai nebe. Kaip tik praėjau pro tą namą ir ypač džiaugiuosi, kad nauji savininkai jį kruopščiai sutvarkė. Beje, nei vienas (!) medinės architektūros namas (įtraukta tik bažnyčia ir Tuputiškių serpantinas) Pavilnyje neturi Kultūros paveldo statuso. Matyt lenkiška kultūra ne tiek svarbi. O gaila.

Gražus namas prieš kelis metus, ir atnaujintas dabar
Vandens gatvės namas prieš kelis metus, kai buvo parduodamas, ir dabar, naujųjų savininkų priežiūroje.

Pavilnyje gyveno lenkų rašytojas Tadeusz Konwicki, o jo knyga „Meilės įvykių kronika“ gerai aprašo gyvenimą šiame rajone. Nors ir būdami lenkai, daug kas identifikavosi ne tiek su plačiąja Lenkija, o su vietiniu „Vilnijos“ kraštu, jie visomis prasmėmis buvo „tuteišiai“, vietiniai gyventojai. Visgi tarpukario Lenkijoje Vilniaus kraštas tebuvo dar viena, gana tolima provincija, užkampis. Deja, užėjus Sovietams daug šių lenkų buvo iškeldinti į Lenkiją, tad šis „tuteišiškas“ identitetas krašte nebe toks stiprus. Zakopanės stiliaus namai nebeauga.

Beje, nežinojau, kad prieš sovietus kovojo ir lenkiški partizanai. Santykis su lietuviškais miško broliais buvo, sakykime, komplikuotas.

Žymės: