Romas Treinys – „Dziedas“
Sunku šią knygą vertinti vienu matu – galėtum sakyti, kad neišpasakytai skani, tik iki galo neišmaišyta ir vietomis prėska, su nuobodžiais grumzuliukais. Jei būtų vien pasakojimas apie Plunksnelę ir Dzūkijos kaimus – „Dziedas“ būtų viena labiausiai man patikusių šiuolaikinių lietuviškų knygų. Tačiau dalys apie senesnius laikus – ne tokios ryškios, labiau mėgėjiškos, nedarančios įspūdžio, tad net nežinau, kaip šią knygą vertinti kaip visumą. Gal tiesiog pritrūko gero redaktoriaus? Deja, nesužinosime, nes autorius jau miręs. Skaityti toliau…
Mėnuo be socialinių tinklų
Praėjo mėnuo nuo paskutinio apsilankymo Facebooke. Tą laiką nesilankiau ir Instagrame, per šį mėnesį perskaičiau tik kelis Twitterio threadus, į kuriuos mane gana netikėtai nuvedė nuorodos internete. Pirmas kelias dienas buvo šiek tiek sunku – bent jau iki tol, kol šių programėlių neišsitryniau iš pagrindinio telefono ekrano. Buvo susiformavę tokie nevaldomi įpročiai, kad bet kurią nuobodulio akimirką instinktyviai griebdavau telefoną ir atsidarydavau Facebook naujienų srautą: užteko, kad Facebook neliktų pagrindiniame ekrane, kad šis įprotis apmalštų. Skaityti toliau…
Alex Storozynsky: „The Peasant Prince. Thaddeus Kosciuszko and the Age of Revolution“
Kadangi neseniai lankiausi Valdovų rūmų parodoje, skirtai 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucijai, vis daugiau turiu noro paskaityti ką nors apie to meto Lietuvos istoriją. XVIII amžiaus pabaiga Abiejų Tautų Respublikai trimis padalinimais pasibaigė tragiškai, tačiau įvykiai tuo metu klostėsi dramatiškai, ir, drąsiai galima teigti, jog net ir būdama politiškai silpna, Respublika buvo viena progresyviausių to meto valstybių pasaulyje. Mūsų Konstitucija užtikrino plačias laisves (nors ir nenuėjo taip toli, kaip norėjo Tadas Kosciuška — baudžiava vis dar nebuvo panaikinta) ir buvo priimta beveik be kraujo praliejimo: galima sakyti, kad Prancūzų revoliucijos idėjos pas mus atėjo taikiai, tik, deja, jos buvo nepalankios išorės priešams, kurie turėjo kitų planų. Skaityti toliau…
Egidijus Aleksandravičius: „Adamkus“
Kai Vagos knygyno populiariausių naujų knygų dešimtuke pamačiau naują Egidijaus Aleksandravičiaus knygą apie Valdą Adamkų, ilgai svarstyti nereikėjo: domino tiek rašytojo, tiek biografijos herojaus asmenybės, tad nenuostabu, kad iš knygos tikėjausi nemažai. Deja, ji tapo metų nusivylimu. Negalėčiau jos pavadinti niekaip kitaip kaip Adamkaus hagiografija, šventojo gyvenimo aprašymu. Esu skaitęs paties Valdo Adamkaus dienoraščius – jie žymiai labiau savikritiški, žmogiški, arčiau realybės, geriau atskleidžiantys prezidento asmenybę. Juk visi klysta, visi turi silpnumo akimirkų, ir ne viskas gyvenime būna tik teigiama. Skaityti toliau…
Olga Tokarczuk – „Varyk savo arklą per mirusių kaulus“
Och, sunku net rasti taiklų žodį, kuriuo galėčiau apibūdinti Olgos Tokarčiuk knygą „Varyk savo arklą per mirusių kaulus“ (pavadinimas, beje, yra Viljamo Bleiko citata). Angliškai sakyčiau quirky. Čia ta gerąja prasme, kur viskas kažkaip nuostabiai keista ir žavinga, kur nuolat tenka stebėtis, dyvytis ir su didžiausiu malonumu versti lapą po lapo. Knygos pagrindinė herojė – keistoka pagyvenusi vienišė, gyvenanti kaime. Nepaisant to, kad ji linkusi į horoskopus – ji nutapyta taip meistriškai, kad su ja susitapatini labai lengva. Skaityti toliau…
Knygų klubo sąrašas 2022-iesiems
Jau penktą gruodį iš eilės susirenkame prie vyno taurės sudaryti sąrašą knygų, kurias klube skaitysime kitais metais. Kartu aptarėme ir šiais metais skaitytas knygas: daugiausiai įspūdžių paliko Prustas (nors ir nebūtinai vien malonių – ne kiekvienam lengva prisijaukinti „Prarastojo laiko beieškant“) bei „Amžinybės fjordo pranašai“. Mane šiemet labiausiai nuvylė „Vernonas Subuteksas“, bet per daug iš anksto buvau užkėlęs lūkesčius. Jau trečius metus sausio mėnesį susitiksime tam, kad pasidalintume patikusia poezija. Negaliu pasakyti, kad poezija man tapo artima, tačiau dabar bent jau perskaitau eilėraščius publikuojamus literatūrinėje spaudoje. Skaityti toliau…
Egill Bjarnason: „How Iceland Changed the World: The Big History of a Small Island“
Kartais reikia skaityti ilgas ir išnašomis apkarstytas rimtų istorikų knygas, o kartais pakanka paprastos ir nuotaikingos žurnalisto knygelės apie šalies istoriją. Sunkios knygos apie Islandijos viduramžių politines intrigas bei būtovės verpetus matyt neįveikčiau, o štai keli šimtai puslapių lengvo skaitalo – pats tas keliems rudens vakarams. Islandija – labai maža šalis. Ypač – gyventojų kiekiu, nes joje gyvena tiek, kiek pusėje Vilniaus. Tačiau pasaulio istorijoje Islandija pasižymėjo ne kartą: islandai pirmieji iš europiečių atrado Ameriką, jie pirmieji iš Šiaurės šalių užrašė legendas ir sagas, nuo 930-ųjų metų turi savo parlamentą, suorganizavo garsiausiais Šaltojo karo šachmatų varžybas tarp Fišerio ir Spaskio, pirmieji išsirinko moterį į prezidentes, pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (deja, šis faktas knygoje nepaminėtas). Skaityti toliau…
Mėnesio atostogos nuo socialinių tinklų
Vienoje iš savo esė dar prieš antrąjį pasaulinį karą George Orwell rašė, jog jam neduoda ramybės viena mintis: kuo daugiau pasaulyje technologinio progreso ir masinės medijos, tuo mažiau vidutinis žmogus ką nors kuria. Dar prieš šimtą metų, kai kiekviename bute nebuvo radijo, žmonės atėję į svečius vienas kitą linksmindavo: grodavo pianinu, dainuodavo, deklamuodavo eilėraščius, gal būt net patys ką nors sueiliuodavo. Dažniausiai tai nebūdavo labai geros kokybės eilės, dainuodami irgi nusidainuodavo, nebūtinai pataikydavo į natas, bet kone kiekvienas stengdavosi ir bent kažkiek tobulėdavo. Skaityti toliau…
Roberto Bolaño – „2666“
Šį storą storą romaną į rankas paėmiau dėl labai gerų atsiliepimų. Ją rekomendavo ir pažįstami, kurių nuomonę apie knygas labai gerbiu, ir pasaulinio garso literatūros kritikai. Sako, kad šis magnum opus autoriui turėjo atnešti Nobelio literatūros premiją (nors, tiesa, romanas buvo išleistas jau po mirties, o mirusiems Nobeliai neteikiami: matyt negyvėliai premijomis nepakankamai džiaugtųsi). Bet man jis pasirodė toks vidutiniškas. Vietomis kaip ir neblogas, vietomis kaip ir stipriai nuobodokas, vietomis neišbaigtas, vietomis per mažai redaguotas, o apskritai – ganėtinai ištęstas ir ganėtinai apie nieką. Skaityti toliau…
Geriausia knyga apie Lietuvos-Lenkijos istoriją
Jau nepamenu, kur pamačiau šios knygos rekomendaciją, bet ji pasiteisino su kaupu. Roberto Frosto „The Oxford History of Poland-Lithuania Volume I: The Making of the Polish-Lithuanian Union, 1385-1569“ yra itin išsamus darbas apie Lietuvos ir Lenkijos istoriją iki pat Liublino Unijos. Šiame penkių šimtų puslapių tome surašyti ne vien tik istoriniai faktai ir datos, bet ir pateikiama informacija apie tai, kaip šiuos faktus interpretuoja vieni ar kiti istorikai. Tai, galima sakyti, atvėrė man visai kitą pasaulį: natūralu, kad Lietuvos istorija mokykloje dėstoma remiantis Lietuvos istorikų požiūriu, o apie kitus požiūrius Baltarusijoje ar Lenkijoje geriausiu atveju išgirsti tik tiek, kad „jie savinasi Lietuvos istoriją ir viską fabrikuoja“. Skaityti toliau…