Ką rinkčiausi duomenų ūkyje
Kuo didesnis klientas, tuo mažiau laisvės technologijų pasirinkimui – dažniausiai dirbi tais įrankiais, kurie jau naudojami organizacijos viduje. Naujų programavimo kalbų, operacinių sistemų ar duomenų bazių klientams nesinori, nes kažkam organizacijos viduje tas naujas technologijas reikės prižiūrėti. Jei visas tavo lėktuvų parkas sudarytas iš Airbusų, įsigyti vieną Boeingą „pažaidimui“ nelabai protinga. Tačiau kartais sveika pagalvoti, kokias technologijas rinktumeisi, jeigu viską darytum nuo nulio. Duomenų bazė Anksčiau buvau pratęs dirbti su MySQL – greita, paprasta, lengva administruoti. Skaityti toliau…
Adam Kay – „Dabar tau skaudės“
Gydytojų darbas sunkus. Nežmoniškai sunkus. Budėjimai, viršvalandžiai, stresas, graužatis, kad ne viską iki galo padarei tam, kad išgelbėtum gyvybę, maži pinigai (nors su tuo gal ir galima ginčytis – tiesiog pinigai maži, jei dirbama vien tik valstybiniame sektoriuje), nuovargis, ilgi studijų metai. Kraujas, mirtys, skausmas. Tam reikia pasišventimo. Adam Kay knyga yra juokingų (ir šokiruojančių) pasakojimų apie gydytojo rezidento darbą rinkinys, ir jis tikrai puikiai valdo klaviatūrą. Deja, to negalėčiau pasakyti apie lietuvišką vertimą, nes jis tikrai daugelyje vietų trukdė skaityti. Skaityti toliau…
Kristina Sabaliauskaitė – „Petro imperatorė“
Antrosios Rusijos imperatoriaus Petro I-ojo žmonos Martos Skowronskos istorija tikrai įdomi: tėvai lyg nuo Minsko (nors iki galo to niekas negali įrodyti), augusi Latvijoje Baltijos vokiečių šeimoje, karo su švedais metu paimta į nelaisvę, sekso vergė, tampa caro meiluže ir galų gale – imperatoriene (tiesa, valdo tik porą metų). Neraštinga pelenė „iš Vakarų“, pakilusi iki carienės. Išraitytų ilgųjų Sabaliauskaitės sakinių šioje knygoje nėra – visgi tai pačios Martos pasakojimas, o ji kalba neįmantriai, reikalui esant ir nusikeikdama. Skaityti toliau…
Česlovas Milošas – „Isos slėnis“
Šiek tiek gėda, kai Nobelio literatūros premijos laureatas užaugęs Lietuvoje, o aš nesu skaitęs jokios jo kūrybos. Spragą užtaisiau, bet gana sunkokai. „Isos slėnis“ – tai tarpukario Lietuvos kaimas Milošo vaikystės akimis. Su ryškiais personažais, suskilusia visuomene, dar ne iki galo išvarytais velniais. Dvare augantis ir labiau lenkas nei lietuvis berniukas sunkiai ieško savo vietos: nei jis gali didžiuotis savo šeima, kuri net savo šlėktišką išdidumą baigia prarasti, nei savo pasiekimais medžioklėje. Skaityti toliau…
Machine learning’o projektuose sunkiausia ne techninė dalis
Buvęs LinkedIn duomenų analitikas Peter Skomoroch konferencijoje Strata skaitė neblogą pranešimą apie tai, kas sunkiausia įgyvendinant machine learning ar dirbtinio intelekto projektus. Ne, ne techninės kliūtys. Sunkiausia tai, kad labai sunku tokius projektus tiksliai suplanuoti ir subiudžetuoti – o ir jų nauda dažnai sunkiai įvelkama į skaičius (kvantifikuojama). Didelei korporacijai, kurioje visi įpratę IT projektus vykdyti griežtai subiudžetuotais projektais (nesvarbu, kad dauguma jų tuos biudžetus vis tiek ryškiai perlipa), sunku suprasti, jog beveik neįmanoma suprognozuoti, ar veiks algoritmas ar ne, bei kiek laiko užtruks jį ištreniruoti. Skaityti toliau…
Duomenys nebūtinai sukuria daug verslo vertės
Šiandien užtikau gerą straipsnį apie tokį požiūrį, su kuriuo, deja, gana dažnai susiduriu kompanijose: reikia surinkti kuo daugiau duomenų, viską bet kaip sudėti į duomenų bazę ir iš to vis tiek gausis kas nors gero. Na, žinai, gi ten machine learning, dirbtinis intelektas, visa kita gi šiais laikais. Svarbu duomenų būtų. Didesnėse kompanijose tai dažnai galima suprasti: pinigų projektams kaip ir yra, norisi užsidėti varnelę, kad „kažką darai su dirbtiniu intelektu“, net jei ir nieko nesigaus, tai bent jau bandysi. Skaityti toliau…
Kaip galvoja prancūzai
Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir Haareesingh „How the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus. Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje. Skaityti toliau…
Goldman Sachs pardavimų principai
Neseniai perskaitytoje Goldman Sachs istorijoje man užkliuvo vieno iš jų vadovų suformuluotos taisyklės pardavėjams. Jomis Goldman Sachs bankas vadovavosi tuo metu, kai stengėsi įeiti į Europos rinką: aštuoniasdešimtaisiais jie Europoje tebuvo mažai kam žinoma amerikiečių kompanija, visiškai be klientų ir be jokios įvykdytų sandorių istorijos. Taisyklės šios: Negaišk laiko stengdamasis atvesti klientą, kurio šiaip jau ir nelabai nori turėti. Dažniausiai sprendžia vadovas, o ne vidurinės grandies vadybininkas. Ar pažįsti tą vadovą? Skaityti toliau…
Robertas Luisas Stivensonas Samoa salose
Ši Joseph Farell knyga apima dvi man neįprastas temas: škotų rašytojo Roberto Luiso Stivensono, kuris žymus tuo, kad parašė „Lobių salą“ gyvenimą bei atokių Ramiojo vandenyno Samoa salų istoriją. Pasirodo, ieškodamas geresnio klimato savo sveikatai taisyti, rašytojas daug plaukiojo po Ramųjį vandenyną ir galų gale nusprendė apsistoti Samoa salose, kuriose iki pat mirties pragyveno ketverius metus. Vietiniams gyventojams jis labai patiko, iki šiol jis ten labai gerbiamas, jo name įrengtas muziejus, o kapavietė iš pagarbos slepiama – atvykęs į Samoa salas Stivensonas labai kritiškai vertino JAV, Vokietijos bei Britanijos politiką Samoa atžvilgiu, tapo kone Samoa tautos patriarchu, nes nuolat žiūrėjo jų interesų. Skaityti toliau…
David Sedaris: „Naked“
Šią knygą radau naujai atrastame Joe Sandoe knygyne Londone: tas trijų aukštų suspaustas knygynėlis kimšte prikimštas įvairiausių įdomių knygų. Viskas sugrūsta nugarėlėmis į pirkėją, tad esi priverstas jas traukioti, vartyti ir nepajauti, kad jau į krepšį susirinkai tiek keistenybių, kad kelionei namo teks pirktis naują lagaminą. Taip ir turi atrodyti idealus knygynas. Tad naršant po lengvesnių skaitalų skyrių pastebėjau, kad jame yra gal penkerios David Sedaris knygos. Apie šį humoro rašytoją nieko nebuvau girdėjęs, tad nusipirkau vieną jo knygą paragavimui. Skaityti toliau…