Potenciali klaida Lenkijos statistikoje: BVP gali būti 4% mažesnis
Lenkija tikriausiai buvo vienintelė valstybė Vidurio ir Rytų Europoje, kuri per pastarąją krizę išvengė ekonomikos nuosmukio. Bet praėjusią savaitę pasirodė komentarų, jog Lenkijos makroekonominėje statistikoje kažkas nevisai tvarkoje: Lenkijos centrinis bankas savaitei atidėjo einamosios sąskaitos statistikos skelbimą. Įtarimai pasitvirtino – einamosios sąskaitos deficitas iš tiesų netikėtai išaugo. Pasirodo, jog kažkokiu būdu Lenkijos importas buvo apskaitomas 10-15 milijardų eurų mažesnis nei iš tikrųjų. Tai nėra toks jau menkas skaičius, jis sudaro beveik 4% nuo BVP. Skaityti toliau…
Barbara Demick: Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė
Vienintelė likusi totalitarinė komunistinė valstybė Šiaurės Korėja mane masina lygiai taip pat kaip kokia nors autokatastrofa: žiūrėti baisu, naudos nėra, bet akių niekaip negali atitraukti. Todėl JAV žurnalistės Barbaros Demick knygą surijau labai greitai. Kasdienis Šiaurės Korėjos žmonių gyvenimas iš tiesų labai baisus. Jis tiek baisus, jog net sunku pilnai suvokti žmonių kančią: jeigu mes Sovietų Sąjungoje stovėdavome ilgose eilėse prie maisto produktų ir džiaugdavomės gavę kiaušinių ar tirpios latviškos kavos, tai šiaurės korėjiečiai džiaugiasi gavę kukurūzinių miltų (saujelė ryžių tėra tik graži svajonė). Skaityti toliau…
Baltarusijoje baiginėjasi valiutos atsargos
Atrodo, jog Baltarusija rimtai pritrūko valiutos rezervų. Vakar vakare Baltarusijos centrinis bankas vietiniams bankams nebepardavinėja tvirtos valiutos. Tiesa, žadama, jog valiutą vėl bus galima išsikeisti nuo balandžio pirmosios, bet dabar laisvas valiutos keitimas bus stipriai ribojamas. Jau anksčiau buvo apsunkintas negrynosios valiutos keitimas (reikėjo apie tai banką įspėti prieš 30 dienų), bet iki vakar vakaro grynaisiais vis dar galėjai Baltarusijos rublius pasikeisti į užsienietišką valiutą. To priežastis paprasta: šaliai baiginėjasi užsienio valiutos rezervai, tad bandoma kaip nors išvengti visiškos valiutos krizės. Skaityti toliau…
Ar ne per daug mūsų visuomenėje apskaitininkų ir auditorių?
Gerai pagalvojus, jų sukuriama ekonominė vertė nėra labai didelė: taip, verslo vadovams bei savininkams įdomu, kiek pelno uždirba jų kompanija, bet visgi didžiausia apskaitininkų darbo dalis tikriausiai yra susijusi su tuo, kad valstybė reikalauja, jog mokesčiai turėtų būti apskaičiuojami tiksliai ir be klaidų. Auditorių vertė gal kiek didesnė: jie leidžia patikrinti, ar galima pasitikėti apskaita ir pačiu verslu. Bet vėlgi, gerai pagalvojus, jeigu visuomenėje pilnai būtų galima pasitikėti kitais jos nariais, auditoriai būtų nereikalingi: tad ar jų gausa nesignalizuoja, jog visuomenėje per maža pasitikėjimo? Skaityti toliau…
Pasiūlymas, norintiems darbo
Turiu jumi įdomų pasiūlymą. Ką ten pasiūlymą – turiu ištisus du. Kadangi veiklos mūsų departamente niekada netrūksta, tai dairomės dviejų žmonių, kurie galėtų prisidėti savo smegenimis, idėjomis ir darbu prie mūsų komandos. Iždo ir investicijų departamentas Finastoje nedidelis, bet labai svarbus ir tikrai nenuobodus: mes valdome banko investicijų portfelį, prižiūrime banko balansą, prekiaujame obligacijomis, valiutomis ir kita egzotika, padedame klientams sudaryti nestandartinius sandorius bei nepaliaujamai mąstome kaip finansų rinkose uždirbti pinigus. Skaityti toliau…
Obligacijų rinkoje kaupiasi debesys?
Benaršydamas po šios dienos rinkos įžvalgas užtikau Mark Hulbert straipsnį MarketWatch‘e, kuris gana rimtai privertė susimąstyti apie obligacijų rinkos perspektyvas. Ypač išraiškingas grafikas, kuris rodo pastarųjų metų įplaukas į obligacijų fondus: obligacijų pajamingumai traukėsi veikiami labai stipraus ir pastovaus investuotojų susidomėjimo šia turto klase. Deja, atrodo, kad šis susidomėjimas lapkričio viduryje staiga pasibaigė. Ar tai buvo tik trumpas rinkos žagtelėjimas, ar iš tiesų apetitas obligacijoms rimtai nuslopo, parodys laikas. Netikėtas posūkis atgalios Pinigai į obligacijų fondus plaukė nuo pat 2008-ųjų pabaigos, o jų sumos tokios didelės, jog jas galima lyginti su įplaukomis į akcijų rinką prieš interneto burbulo sprogimą. Skaityti toliau…
Pirmosios Lietuvos euroobligacijos
Šiandien Donatui besiruošiant naujai Pinigų Kartos laidai, kurioje šį kartą jis kalbės apie Lietuvos finansų rinkų istoriją, užtikau labai įdomų straipsnį (1933 metų birželio-liepos „Tautos Ūkyje“) apie pirmąsias Lietuvos išleistas euroobligacijas. Pirmoji lietuviška euroobligacija Pačiais pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva neturėjo daug galimybių skolintis rinkose. Tam tikrą nedidelį kiekį obligacijų ji buvo išplatinusi vidaus rinkoje, bet pagrindinis skolos šaltinis visgi buvo paskola iš Vokietijos bei Ivar’o Kreuger’io suteikta paskola už gautą degtukų monopolį (kai pagalvoji, tai visai neblogas būdas „outsourcinti“ akcizų surinkimą: vietoje to, kad apmokestintum degtukus, parduodi monopolines teises, o jau tada patys privatūs verslininkai susirenka mokesčius iš gyventojų). Skaityti toliau…
CDS prastai atspindi nemokumo riziką
Kredito rizikos apsikeitimo sandorius (CDS – credit default swap) šiais laikais įdėmiai stebi ne vien analitikai, CDS‘ai tapo patogiu beveik standartizuotu įrankiu matuojant šalies ar kompanijos nemokumo riziką. Į CDS kreives akį užmeta ir A. Kubilius, prieš daugiau nei metus prasitaręs, jog Lietuvos CDS įvertis yra vienas svarbesnių rodiklių, rodantis ar teisinga linkme nukreipti Lietuvos vyriausybės veiksmai. CDS iš esmės yra draudimo sandoris: viena sandorio šalis perka draudimą nuo trečios šalies nemokumo (ir už tai moka premijas, tačiau atsitikus nemokumo įvykiui, gaus išmoką), o kita – draudimą išrašo (ir už tai gauna premijas, bet turės sumokėti draudimo sumą, jeigu trečioji šalis tas nemoki). Skaityti toliau…
Reportažas apie pinigų istoriją “Pinigų kartoje”
AAA kreditoriai skolinasi kone pigiausiai istorijoje
Didžiosios vakarų valstybės jau seniai neturėjo tokių palankių sąlygų skolintis: trumpalaikės palūkanų normos jau kurį laiką buvo labai artimos nuliui, tačiau pastaruoju metu ėmė sparčiai mažėti ir ilgalaikių obligacijų pajamingumai. JAV dešimties metų obligacijų pajamingumas tesiekia 2.6%, Vokietija šiam laikotarpiui gali pasiskolinti už 2.28%. Britanijos skolinimosi kaštai dar vis didesni, nors ir tie nesiekia trijų procentų. Dienraštis Financial Times teigia, jog tokios žemos ilgo laikotarpio valstybės skolos palūkanos buvo gal tik kelis kartus per visą britų finansinių rinkų istoriją, siekiančią XVIII amžiaus pradžią; ir pakaktų pajamingumams susitraukti dar kokiais 0. Skaityti toliau…