Kiek turėtum išleisti savo mašinai?
Vakar su kolega pietų metu diskutavom, kiek būtų racionalu, atsižvelgiant į žmogaus pajamas, išleisti asmeninės mašinos pirkimui. Kažkur esu skaitęs ar girdėjęs (bet, va, ieškau, ir niekur nerandu), jog egzistuoja paprasta taisyklė: nenorint per daug išsišokti (ir mašiną laikant daugiausia tik susisiekimo priemone), tavo mašina turėtų būti verta 2-4 mėnesinių atlyginimų. Tiesa, ši taisyklė gal daugiau galioja Vakarų Europiečiams — tarkim, jeigu esi vidutinio lygio specialistas, ir per metus uždirbi €60. Skaityti toliau…
Kas tas „Minskio momentas“?
Prieš kokį mėnesį turbūt nelabai kas žinojo, ką reiškia frazė „Minskio momentas“ (Minsky moment), o ir pačio ekonomisto Hyman Minsky vardas vargu ar buvo kam girdėtas už siauro akademikų rato. Bet dabar tai viena populiariausių frazių rinkos apžvalgose, kiekvieną dieną linksniuojama rinkos analitikų ir su panikos išraiška rinkas stebinčių investuotojų. Hyman Minsky (kuris mirė prieš kokį dešimtmetį) nesutiko su efektyvios rinkos teorija ir teigė, jog rinkos yra linkusios pasiduoti spekuliacijoms, kurios, jeigu ilgiau užsitęsia, pereina į burbulus, o šie vėliau sprogsta, sukeldami krizes. Skaityti toliau…
Kate Fox: Watching the English
Kuo ypatingi anglų papročiai, ir kuo jie skiriasi nuo viso likusio pasaulio? Antropologė Kate Fox savo knygoje „Watching the English“ detaliai aprašo savo keleto metų stebėjimų rezultatus: pradedant tuo, kodėl anglai mėgsta rikiuotis į eiles, labiau nei vaikus myli šunis, laiko vulgariu dalyku kalbėti apie pinigus ir baigiant detalia procedūra kaip teisingai reikia užsisakyti pintą alaus bare, pastatyti alaus barmenui (tiesiog arbatpinigių palikti nemandagu) ir kalbėti apie orą. Kadangi kelis metus teko gyventi tarp anglų, tad kas keletą puslapių vis galėjau linkčioti galvą panosėje murmėdamas „taip, taip, man irgi pasirodė keista, kodėl jie taip daro, o, pasirodo, tam yra antropologinis paaiškinimas“. Skaityti toliau…
Kredito rinkos krizė
Atrodo, jog per pastarąsias savaites ėmė ir pasibaigė JAV kredito bumas, kuris per keletą metų sugebėjo stipriai išauginti nekilnojamo turto kainas ir padėjo finansuoti vėl tapusį itin populiarų kompanijų perėmimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad po rugsėjo 11-osios atakų 2001-aisiais metais JAV ekonomika patyrė nuosmukį (recesiją) — pats terorizmo įvykis tikriausiai nebuvo pati svarbiausia to priežastis (ekonomika buvo stipriai sulėtėjusi jau iki šio įvykio), bet, savaime suprantama, jis neprisidėjo prie JAV ekonomikos sveikimo. Skaityti toliau…
Galiu paskolint purpurinę karvę
Tiems, kas norėtų dalyvauti rengiamame pirmajame Arnoldo (zudykreklama.lt) knygų klubo kavos gėrime, bet dar neturi knygos, apie kurią rugpjūčio 16 dieną diskutuosime, bei nenori išleisti 70+ nacionalinės valiutos vienetų: galiu jums paskolinti purpurinę karvę. Knyga labai lengvai skaitosi ir tėra tik poros šimtų puslapių, tad tikrai spėsite įveikti (užteks skaitymui paaukoti keletą valandų). Jeigu kas susidomėjote, palikite komentarą, susisieksiu su jumis elektroniniu paštu.
Universitetas kartais skiriasi nuo realaus verslo
Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė: I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less. Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Skaityti toliau…
Ar visi linkę rizikuoti drąsūs optimistai tampa milijonieriais?
Šį rytą beskaitydamas Nassim Taleb knygą „The Black Swan: The Impact of Highly Improbable“ aptikau šią mintį: To understand successes and analyse what caused them, we need to study the traits present in failures. Dauguma tyrimų, kuriuose bandoma išsiaiškinti, kokių savybių reikia, kad taptum milijonieriumi, atliekami taip: pirmiausia atrenkami daugiausiai pasiekę ir daugiausiai pinigų uždirbę žmonės, ir bandoma surasti, kokias bendras savybes jie turi. Dažniausiai randama, jog jie drąsūs, nebijantys rizikuoti, optimistai, ir iš to daromos išvados, jog būtent šios žmogaus savybės ir lemia faktą, jog jie tampa milijonieriais. Skaityti toliau…
Sahar ir Bobby Hashemi: „Kiekvienas tai gali“
Jeigu galvoje kirba mintis apie tai, jog reikėtų pradėti savo verslą, knyga „Kiekvienas tai gali“ apie Coffee Republic kūrimo istoriją tikrai bus naudinga. Joje aprašomas visas naujo verslo — kavinių tinklo Londone — kūrimo procesas: nuo pat idėjos sugalvojimo, iki kompanijos brandos. Kurti naują verslą yra labai smagu, nes juk tai tavo paties verslas: dirbi tik sau, viskas priklauso tik nuo tavo pastangų, nereikia nuobodžiai sėdėti biure nuo 9 ryto iki 5-os vakaro ir dar be to gali įgyvendinti visas savo svajones. Skaityti toliau…
Dominic Midgley, Chris Hutchins – „Abramovičius: milijardierius iš niekur“
Grįžau iš atostogų, kas leidžia tikėtis, jog suintensyvės mano primiręs internetinis dienoraštis. Jų metu daug keliavau ir nelabai daug skaičiau, tačiau vos tik grįžęs jau spėjau sugraužti vieną visai neblogą knygą apie Rusijos oligarchą Abramovičių — tą patį, kuriam priklauso Londono futbolo klubas Chelsea. Abramovičius labai nemėgsta viešumos ir niekam nedalija interviu, tad ši knyga buvo rašyta naudojantis kitų žmonių pasakojimais apie jį bei kitais aplinkiniais keliais surinktais faktais. Knygoje piešiamas labai įdomus oligarcho paveikslas: savo turtą jis pradėjo krautis perestroikos metu prekiaudamas eksportuojama nafta (tuo metu naftos kainos Rusijos viduje buvo žymiai mažesnės nei užsienyje), o paskui sutiko kitą oligarchą Berezovskį, su kuriuo vėliau pusvelčiui privatizavo valstybinę naftos kompaniją Sibneft. Skaityti toliau…
Stephanie Winston: Organized for Success
Kažkodėl vasara yra toks metų laikas, kai labai lengva pamiršti pildyti savo internetinį dienoraštį: nors knygų perskaitau tikrai ne mažiau nei žiemą, kažkaip nekyla ranka jas aprašinėti, nors kai kurios to tikrai vertos. Imdamas į rankas Stephanie Winston knygą „Organized for Success“ tikėjausi nedaug, kadangi autorė man nebuvo žinoma, o knygų apie laiko planavimą ir „getting things done“ esu perskaitęs ne tiek jau mažai, tad nustebinti mane šioje srityje sunkoka. O visgi buvau nustebintas. Skaityti toliau…