Darius Pocevičius: „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. II dalis“
Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to. Skaityti toliau…
Joshua Foer – „Moonwalking with Einstein“
Pasisekė man šiemet su pirma šių metų knyga: „Moonwalking with Einstein“ duočiau geriausius įvertinimus. Pradžioje ši knyga turėjo būti tiesiog autoriaus žurnalistinis straipsnis apie atminties varžybas, bet tema autorių tiek įtraukė, kad po metų jis pats tapo JAV atminties čempionu. Iš teksto irgi matosi, kad autorius į temą įsigyveno giliai ir rašė ne šiaip iš pareigos: knygoje sutiksi įvairių veikėjų, kuriuos daug kas laiko genijais (bet jie nebūtinai tokie yra!), šarlatanų, verslininkų, siekiančių parduoti stebuklingą atmintį (kaip kad knygų apie atmintį populiarintojas Tony Buzan, kurio knygą pasirodo skaičiau dar 2005-aisiais), mokslininkų ir filosofų. Skaityti toliau…
Džonatano Svifto pasižadėjimai sau senatvėje
Vasario mėnesį knygų klube skaitysime Džonatano Svifto „Guliverio keliones“, tad ta proga skaitau jo laiškus ir užrašus. 1699 metais, būdamas 32 metų amžiaus, jis sudarė pasižadėjimų sau sąrašą. Beveik po kiekvienu punktu ir aš pasirašyčiau (išskyrus tą, kur kalbama apie vaikus). Kai aš būsiu senas: Nesituoksiu su jauna moterimi Neieškosiu jaunuomenės kompanijos, nebent jiems patiems to tikrai norėtųsi Nebūsiu irzlus, surūgęs ar įtarus Neniekinsiu tuometinių manierų, juokų, madų, žmonių, karų ir t. Skaityti toliau…
Poezija Knygų klube, 2023
Jau ketverius metus Knygų klube sausio mėnesį susirenkame prie vyno taurės vienas su kitu pasidalinti patikusiais eilėraščiais. Viskas prasidėjo nuo minties, kad su poezija dauguma iš mūsų beveik nedraugauja, nei jos mėgstam, nei suprantam, bet gal jau laikas ją prisijaukinti. Prisipažinsiu, ketveri metai jau šiek tiek naudos duoda: per tą laiką sugebėjau rasti mėgstamų poetų ir jų eilių. Su šiuolaikine poezija dar nesusigyvenau, bet žiūrėk, praeis dar koks dešimtmetis ir pradėsiu mėgautis verlibru, niekada nežinai. Skaityti toliau…
Knygų klubo sąrašas 2023-iesiems
Metų pabaiga skriejo ir praskriejo. Per visus reikalus ir įvykius niekaip neradau laiko parašyti, ką išsirinkome skaityti Knygų klube 2023-iaisiais, o jau šeštą kartą gruodžio mėnesį susirinkome su vyno taure susidėlioti kitų metų skaitymo planų. Kadangi metai buvo sunkūs ir esame nuvarginti karo temos (taip jau sutapo, kad pernai ir Knygų klubo sąraše buvo nemažai knygų apie karą, nors sąrašą sudarinėjant karu kvepėjo dar nelabai stipriai), šiemet rinkomės linksmesnius kūrinius. Tikėkimės, kad tai išpranašaus ir žymiai linksmesnius naujuosius metus. Skaityti toliau…
Jeb Blount – „Fanatical Prospecting“
Knygos apie pardavimus gal nevisai mano tema, bet ši visai patiko. Pagrindinė mintis labai paprasta: pardavimuose nėra jokios stebuklingos formulės, viskas pasiekiama per kruviną darbą. No grind – no shine. Jei nuobodžiai neblizginsi, tai ir nežibės. Knygoje daug dėmesio skiriama šaltiems skambučiams: sakoma, kad jie visgi veikia, nors natūralu, kad bet koks pardavėjas bando jų išvengti. Tačiau pardavėjui telefonas yra pati efektyviausia darbo priemonė – per valandą galima pasiekti keliasdešimt potencialių klientų ir bent jau užmesti meškeres. Skaityti toliau…
Ralph Keyes: „The Courage to Write. How Writers Transcend Fear“
Ne, aš niekada nenorėjau rašyti knygų ir neplanuoju to daryti. Bet ši knyga apie rašymo procesą atvėrė akis: šis darbas labai sunkus. Viena dažniausių ir didžiausių žmonių baimių yra viešas kalbėjimas. Knygų rašymas – tai tas pats viešas kalbėjimas, bet žymiai didesnei auditorijai. Tik dar be teisės pasitaisyti ar pasiaiškinti, jei matai, kad publika tavęs nesupranta – kas užrašyta ant popieriaus, amžinai liks jame įspausta. Todėl psichologiškai rašytojų duona labai sunki: visada jautiesi, jog gali būti nesuprastas, bijai apsikvailinti, bijai ką nors įžeisti, supykdyti ir panašiai. Skaityti toliau…
Gregory Clark: „The Son Also Rises“
Gregory Clark knygoje analizuoja pavardžių paplitimą įvairiose socialinėse klasėse ir daro išvadą, kad žmonija yra labai mažai socialiai mobili. Kitaip tariant, mažai šansų, kad skurde gyvenanti šeima per kelias kartais prisikas prie elito: priešingai, teigiama, kad dar ir dabar Britanijos elite žymiai daugiau žmonių su Normanų aukštuomenės pavardėmis nei būtų galima tikėtis (nors nuo normanų užkariavimo praėjo beveik tūkstantis metų). Tarp universitetų studentų galima matyti žymiai daugiau žmonių su pavardėmis, kurias buvo galima sutikti universitetų sąrašuose prieš tris ar keturis šimtus metų. Skaityti toliau…
Amia Srinavasan: „The Right to Sex“
Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais. Skaityti toliau…
C.J.Chivers – „The Gun. The Story of the AK-47“
Kalašnikovo automato istorija apipinta legendomis: tai sakoma, kad jis yra vogta vokiško automato kopija, tai kad jis nusižiūrėtas nuo kitų konstruktorių dizainų. Visur yra dalelytė tiesos: automatiniai ginklai Sovietų Sąjungoje nebuvo vieno žmogaus kūrybos vaisius, prie jo brėžinių prisidėjo daug inžinierių. O kadangi Sovietų Sąjungoje nebuvo tokio dalyko, kaip akylai saugomi patentai ir autorinės teisės, Kalašnikovo automatas buvo tobulinamas remiantis daugelio instruktorių idėjomis. Ir nebūtinai vien sovietinių. Kad ir kaip ten būtų, Kalašnikovo automato dizaino principai labai skyrėsi nuo kitų automatinių ginklų: Kalašnikovas turėjo būti paprastai surenkamas, su didelėmis tolerancijos ribomis, nebūtinai taiklus, bet pakankamai galingas, kad būtų efektyvus keleto šimtų metrų atstumu. Skaityti toliau…