„O ką aš šiandien išmokau?“ ir kitos tobulėjimo taisyklės
Pastaruosius kelis mėnesius surijo darbai. Daug bėgimo, vertimosi per galvą, kartais ir be rezultato. Ar bent jau be tokio, kuriuo norėtum didžiuotis. Knygoms nebelikę laiko, viską pasiglemžę kiti reikalai. Tad tikriausiai pats laikas kiek sustoti. Vakar skaitant įvairius internetinius dienoraščius, užstrigo Tyler Cowen mintis: norint tobulėti, reikia kasdien savęs paklausti, ko šiandien išmokai naujo. Kai užsisuki rutinoje, kartais vien užtenka sau užduotį šį klausimą ir jis neblogai sustato viską į vietas: jei diena iš dienos nieko naujo neišmoksti gal jau laikas kažką keisti ar bent jau tuos pačius dalykus daryti kažkiek kitaip. Skaityti toliau…
Duomenų bazių testavimas
Prieš keletą dienų užtikau patikusį straipsnį apie automatizuotus duomenų bazių testus. Programiniam kodui jau senokai tapo įprastinė praktika rašyti testus, bet duomenų bazių struktūra testuojama ne visada. Tiesa, gerai sutvarkytoje duomenų bazėje įmanoma sudėti daug saugiklių: stulpeliams uždėti apribojimus, išorinius raktus ir panašiai, tačiau bendras požiūris į duomenų teisingumą bei validumą vis tiek reikalingas. Autorius siūlo duomenis testuoti trijose vietose: pirminių šaltinių lygyje, tik juos sukėlus į duomenų bazę ir jau po verslo logikos transformacijų. Skaityti toliau…
Rožės monitoringas su Raspberry
Noriu pasigirti: žmonos paskatintas pirmą kartą su Raspberry Pi nuveikiau kažką sudėtingesnio nei vien tik pajungiau prie jo kamerą. Jai paklausus, ar nebūtų įmanoma sukonstruoti kokio nors prietaiso, stebinčio rožės dirvos temperatūrą, suėmė savotiškas azartas, ir jau kitą dieną stovėjau prie visiškai neaiškių daiktų kupinos vitrinos elektronikos komponentų parduotuvėje. Kažkokie sensoriai, laidukai, mikroschemos, montažinės dėžutės, rezistoriai ir kiti ten parduodami dalykai – nieko nesuprantu, nieko nežinau. Ar čia man reikia to, ar kito, ar skiriasi kuo DHT-22 nuo DHT-11, kokių ir kiek man reikia rezistorių (o jų iš vis pasirodo reikia? Skaityti toliau…
Pilietybės išsaugojimo referendumas – negaliu apsispręsti
Prisipažinsiu, kad likus tik gerai savaitei iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo vis dar nesu iki galo apsisprendęs kaip balsuoti. Referendumo intencijos tikriausiai geros, bet įgyvendinimas kelia klausimų, ir nesijaučiu iki galo užtikrintas, kad visi iki galo į juos rimtai žiūri. Lyg ir būčiau linkęs pilietybės išsaugojimui pritarti, bet jaučiu kažkokią keistą abejonę – lyg su džiaugsmu balsuočiau už elektroninio balsavimo įteisinimą iki galo nesuprasdamas jo rizikų (jeigu ką, tai esu stipriai „prieš“ elektroninį balsavimą), o tik vertindamas intencijas. Skaityti toliau…
Madeline Miller: „Circe“
Senovės graikų mitologijos mėgėjams ši knyga – tikras skanumynas. Na, bent jau antroji jos pusė, kai jau pagaliau nimfa Kirkė susitinka su Odisėju. Per pirmąją knygos pusę stūmiausi ne taip greitai, nes atrodė, jog rašytoja skuba papasakoti absoliučiai visus graikų mitus, kuriuose minima Kirkė: Prometėjo, atnešusio žmonėms ugnį, Ikaro, pakilusio per arti saulės, Minotauro, uždaryto labirinte, Scilės, rijusios jūreivius, istorijos. Net nelabai aišku, kokią tai turi reikšmę Kirkės personažui – herojai ir pasakojimai per daug greitai keičia vienas kitą, o knyga pradeda panašėti į vadovėlį. Skaityti toliau…
Rūta Oginskaitė. „Gib a kuk. Žvilgtelėk“
Perskaičius Kanovičiaus „Miestelio romansą“, žmona tuoj pat nupirko ir Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičių šeimyna knygą „Gib a kuk. Žvilgtelėk“. Kadangi Kanovičius man buvo visiškai naujas atradimas, tai ir šioje knygoje radau daug ko naujo – pasirodo, jis labai produktyvus rašytojas, scenaristas ir netgi poetas. Daug girdėtų kūrinių pavadinimų nebuvau su juo susiejęs, o pasirodo, kad jo rankos prie jų daug prisidėję („Niekas nenorėjo mirti“, „Nusišypsok, mums, viešpatie“, …). Kuklus, inteligentiškas, nesusireikšminęs: pokalbiuose jaučiasi platus apsiskaitymas ir nuoširdi šiluma. Skaityti toliau…
Will Storr: The Science of Storytelling
Istorija turi prasidėti kažkuo šiek tiek keistu, tam kad užkabintų nuo pat pirmo sakinio. Laikrodis mušė tryliktą valandą. Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Tada supažindinama su pagrindiniu veikėju – jis turi būti lengva pamėgti, jo bruožai turi būti tiek žmogiški, kad skaitytojui su juo būtų lengva susitapatinti. Kiekviena istorija – pagrindinio veikėjo transformacija. Gal jis turi kokią keistą savybę ar įsitikinimą, gal kitokį požiūrio tašką. Skaityti toliau…
Tai kaip gi ten su tuo VILIBOR’u buvo?
Daug diskusijų sukeliančius Stasio Jakeliūno teiginius, jog bankai finansų krizės metu galimai manipuliavo VILIBOR, jau esu nagrinėjęs sename sename mano įraše apie VILIBOR fiktyvumą. Čia koncentruota mano nuomonė apie VILIBOR klausimus ir kas kaltas dėl krizės. Ar VILIBOR fiktyvus? Juk nevyko jokie VILIBOR sandoriai! Taip, tai tiesa, kad tarpbankinis skolinimasis 6 mėnesių trukmei galima sakyti nevyko. Bet tai nereiškia, kad šios palūkanos laužtos iš piršto, nes sandoriai kitose rinkose, kurios turėtų atkartoti tas pačias palūkanų normas iš tiesų realiai vyko – ir jų palūkanos nesiskiria nuo VILIBOR. Skaityti toliau…
Nick Bostrom: „Superintelligence“
Kai perskaičiau Max Tegmark’o „Life 3.0“, buvau piktas – tema įdomi ir aktuali, bet skaitai ir supranti, kad autoriui kompetencijos dirbtinio intelekto klausimais mažokai. Tad ėmiausi Nick Bostromo knygos „Superintelligence“, nes ją dauguma laiko žymiai rimtesne. Šioje knygoje esminiai skyriai yra patys pirmieji, kuriuose diskutuojama apie tai, kada (ir ar iš vis) įmanoma pasiekti dirbtinio intelekto sprogimą: kada jau turėsime tokį dirbtinį intelektą, kuris pats besimokydamas mus aplenks savo protu. Visi kalbinti ekspertai teigė, jog arba po kokio šimtmečio, arba niekada. Skaityti toliau…
Joseph Frank: Vilnius XIX amžiuje. Atsiminimai
Suvalgiau šią storoką knygą per dvi dienas. Ne visos dalys buvo labai įdomios, kai ką norėjosi praleisti, bet Vilniaus gyvenimas XIX amžiaus pradžioje atsiskleidė ryškiomis spalvomis. Josefas Frankas – garsus austrų kilmės gydytojas, pakviestas į dėstyti medicinos į Vilniaus Universitetą. Į Vilnių jis atvyko kartu su savo tėvu, dar žymesniu gydytoju, kuris Vilniuje užsibuvo tik labai trumpai, mat jam greitai buvo pasiūlyta kraustytis į Peterburgą ir tapti asmeniniu caro šeimos gydytoju. Skaityti toliau…