Šiaurės Korėja: logikos ten daugiau nei gali pasirodyti
Esu skaitęs visokių dalykų apie Šiaurės Korėją. Dažniausiai tai baisios ir liūdnos istorijos (kaip kad knygoje „Neturime ko pavydėti“) arba siurrealistiniai keliautojų po šią uždarą šalį pasakojimai. Smurtas, baimė dėl savo gyvybės, badas, nesuvokiama kančia ir smegenų plovimas. O štai šiandien užtikau vieną podcastą, kurio tekstas pateikė kiek kitokį požiūrį ir leido geriau suprasti, kas vyksta Šiaurės Korėjoje ir kuo iš tiesų gyvena jos piliečiai. Logikos jų politikoje daugiau nei gali pasirodyti iš pradžių. Skaityti toliau…
Richard P. Feynman: Don’t You Have Time to Think?
Richard Feynman yra ne vieno „geeko“ idealas: fizikas, Nobelio premijos laureatas, labai sveiko požiūrio į visokią pompastiką ir biurokratiją (nors kaip tik kiti sako, kad „pasikėlęs“), aštriai juokingas ir įžvalgus. Kitos jo knygos („Surely, You’re Joking, Mr. Feynman“, „What Do You Care What Other People Think“) yra labiau anekdotinių pasakojimų rinkiniai, o ši – dokumentinė jo laiškų rinktinė. Gal dėl to jį perskaičius Feynman atrodo labiau žmogiškas ir ne tiek užrietęs nosį: kartais jis pats pripažįsta, jog savo pasisakymais yra perspaudęs, atsiprašo, supranta savo klaidas. Skaityti toliau…
Esther Perel: The State of Affairs
Kartais atrandu tokių knygų, kurios sugeba man visiškai nepažįstamą jausmų temą logiškai sudėlioti į lentynėles: porų psichologės Esther Perel knyga apie neištikimybę būtent tokia. Ne tai kad būčiau ieškojęs žinių tokiomis temomis – knygos apie psichologiją ir santykius dažniausiai mane purto savo abstraktumu ir perdėm sudėtingu pseudomoksliniu pasakojimu, tačiau šita, netikėtai užmatyta pernai metų geriausių knygų sąrašuose, užkabino. Daugeliui puritoniškų amerikiečių Esther Perel knyga kelia pasipiktinimą, nes joje vyrauja gana liberalus „europietiškas“ požiūris į neištikimybę (autorė yra kilusi iš Belgijos, bet konsultuoja JAV): neištikimybės pagundų išvengti beveik neįmanoma, o itin griežtas požiūris į klystelėjimus tik griauna šeimą. Skaityti toliau…
Savaitė be nuosavo automobilio
Nežinau už kokius nuopelnus, bet šią savaitę buvau pakviestas prisijungti prie Europos judrumo savaitės (European Mobility Week) akcijos #ditchyourkeys ir ištisas septynias dienas atsisakyti savo automobilio. Tiesa, tam kad šis iššūkis nebūtų labai sudėtingas, akcijos rėmėjai Uber, Vilniaus Viešasis Transportas, Cyclocity, Citybee bei Spark suteikė galimybę šiomis dienomis jų paslaugomis naudotis nemokamai – tad per šią savaitę galėjau išbandyti visokiausius judėjimo po Vilnių būdus, kuriais iki šiol nesinaudojau. Už Vilniaus ribų šiomis dienomis neplanavau niekur vykti, o pasižiūrėjęs į savo judėjimo istoriją, supratau, kad mano geografija buvo ganėtinai ribota: visą laiką maliausi tarp namų Lazdynuose, senamiesčio ir dviejų klientų biurų. Skaityti toliau…
David Rohde: „Endgame“. Žurnalistinis pasakojimas apie Srebrenicos žudynes.
Jei tai būtų išgalvota istorija apie karą, ši knyga savo ryškiu pasakojimu ir keliamomis emocijomis patektų tarp stipriausių mano skaitytų kūrinių. Pradėjus versti puslapius nebegali sustoti, nors ties kiekvienu skyriumi viskas darosi tik baisiau ir baisiau. Rydamas pastraipą po pastraipos žinai, jog geruoju čia anaiptol nesibaigs: desperacija auga ties kiekviena generolų klaida, kiekviena politikų neveiklumo valanda ir kiekvienu naiviu sprendimu nesipriešinti blogiui. O juk tai ne išgalvotas karinis romanas: tai tikras žurnalisto pasakojimas apie tai, kaip 1995-aisiais Bosnijoje per dešimt dienų Jungtinių Tautų taikdariai olandai nesugebėjo pasipriešinti serbams, kurie užėmė Srebrenicos anklavą ir išžudė 7-8 tūkstančius musulmonų vyrų. Skaityti toliau…
Apie (perdėtą) metrikų svarbą
Vienas svarbiausių dalykų šiuolaikinėje vadyboje – metrikų (KPIs, key performance indicators, pagrindinių veiklo rodiklių) sekimas. Juk jei kažko nematuoji, tai ir negali pagerinti. Iš tiesų, poreikis reguliariai matuoti savo progresą organizacijas priverčia rimčiau pažiūrėti į savo duomenų ūkį, mat iki tol duomenų surenkama mažai ir ne daug kam rūpi jų kokybė. Ir tik turint pakankamai duomenų palaipsniui galima prieiti prie „data-driven“ kultūros: visus svarbesnius sprendimus priimti vadovaujantis nebe nuojauta, o paanalizavus objektyvius skaičius. Skaityti toliau…
Keletas patarimų apklausų sudarytojams
Artėjant tam pavasario metui, kai į elektroninį paštą bei _Facebook’_o srautą pradeda plaukti studentų prašymai užpildyti nuobodžias ir skausmingai ilgas bakalaurinių ar magistrinių darbų anketas, užtikau labai neprastą „Partially Derivative“ podcast‘o seriją apie tai, kaip teisingai tas apklausas sudarinėti. Kadangi patarimai buvo vertingi ir man pačiam, dalinuosi trumpa jų santrauka: Prieš sudarant apklausos anketą reikia gerai pagalvoti, kokius duomenis nori surinkti ir kaip tuos duomenis analizuosi. Visai ne pro šalį būtų iš anksto susidaryti sąrašą grafikų, kuriuos norėsi nupiešti ir nuspręsti, kokias regresijas skaičiuosi. Skaityti toliau…
Ką perskaičiau sausį
Alan Lightman – Einšteino Sapnai. Trumpi „kas būtų jeigu būtų“ apmąstymai apie laiką: o ką jei laikas sustotų? O ką, jei viskas vis kartotųsi? Kas būtų, jei visi žinotume, kad šiandien yra paskutinė diena? Knygos idėja tikrai nebloga, gal tik kiek įkyrėjo nuobodokas pasakojimo stilius. Na, o kadangi šią knygą skaičiau tuoj po trumpų Borges’o šedevrų, atrodė, jog geros idėjos išpildymui kokybės trūko. 3/5. Cal Newport – Deep Work. Patikusi knyga, verčianti pagalvoti apie tai, kokiame išsiblaškymo pasaulyje mes gyvename: be koncentracijos ir atsiribojimo nuo visokių trukdžių beveik neįmanoma sukurti ką nors giliai prasmingo. Skaityti toliau…
Lietuvos miestų gatvės
Miestų žemėlapiai mane traukia kaip blizgučiai šarkas: nuo pat mažų dienų mėgau ištisas valandas juos tyrinėti vedžiodamas pirštais autobusų maršrutus, šnabždėdamas sau gatvių pavadinimus ir įsivaizduodamas miesto gyvenimą pagrindinėse sankryžose. Tad Rūtai užrodžius naują Pitono modulį OSMnx, kuris leidžia iš openstreetmaps duomenų nupiešti labai estetišką Allan Jacob knygos „Great Streets“ stiliaus žemėlapį negalėjau susilaikyti jo neišbandęs. To rezultatas: visų Lietuvos miestų centrinės kvadratinės mylios žemėlapiai. Tokiuose žemėlapiuose dažniausiai į akį krenta kvartalų simetrija ir tvarka, o Lietuvoje to beveik neįmanoma rasti. Skaityti toliau…
Pagalbos! Kaip pasirinkti kam padėti?
Ar kada esate rimtai galvoję, kam paskirtumėte lėšas, jei labdaros tikslais turėtumėte išleisti kažkokią sumą eurų? Nors kiekvienais metais kam nors vis skiriu savo 2 procentus pajamų mokesčio, dažniausiai mano sprendimas būna gana paprastas: remiu tuos, kuriuos remiu iš įpratimo, arba tuos, kuriuos pažįstu – bent jau iš jų tikiuosi, jog lėšos nebus tiesiog „įsisavintos“. Šiemet norėtųsi kiek labiau apgalvoto sprendimo – net jei per metus labdarai skiri ir menkas sumas, verta susimąstyti apie jų atnešamą naudą. Skaityti toliau…