Eliyahu M. Goldratt, Jeff Cox: Tikslas
Goldratt‘o knyga „tikslas“ romano forma aprašo butelio kakliuko (arba kitaip – apribojimų) teoriją ir jos pritaikymą gamybinėje įmonėje. Knygos pagrindinė idėja – gamybinės kompanijos pirmiausia turi stengtis ne bet kokia kaina mažinti kaštus, o didinti produkcijos srauto paralaidumą ir mažinti atsargas. Jeigu pagrindinis įmonės tikslas būna sąnaudų mažinimas, dažniausia atsitinka taip, jog kaupiasi atsargos, o kompanija nespėja vykdyti užsakymų. Tokia situacija susiklosto todėl, kad gamybos grandinėje būna kokia nors silpniausioji vieta, kuri ir stabdo visą gamybinį procesą: kurios nors staklės nesugeba susidoroti su produkcijos srautu, o kadangi produkcija vis tiek turi pereiti šią gamybos fazę, šios staklės tampa visos gamyklos ribojančiu veiksniu. Skaityti toliau…
Duonos puskepalių ekonomika
Vienas šio dienoraščio skaitytojas klausia: Moksliuk, paaiškink straipsnyje, kodėl perkant “Maximoje” Vilniaus (juodos) duonos puskepalį reikia mokėti dviem centais daugiau nei perkant du tos pačios duonos ketvirčius (puskepalis – 1,94 Lt; ketvirtis – 0,96 Lt)? Paprastai už didesnę talpą reikia mokėti mažiau, tą parodo Coca-Colos buteliai ar ekonomiškos (didesnės) skalbimo miltelių pakuotės. Kodėl čia paradoksas? Turiu tokią teoriją, jog iš tikrųjų du ketvirčiai tos pačios duonos nėra lygiai ta pati prekė, kaip kad puskepalis duonos: nors šios dvi alternatyvos beveik tobulai pakeičia viena kitą, bet tam tikri skirtumai yra. Skaityti toliau…
W.Chan Kim, Renee Mauborgne: Žydrųjų vandenynų strategija
Į mano rankas pateko ne per seniausiai „Verslo žinių“ išleista knygelė „Žydrųjų vandenynų strategija“, kurioje teigiama, jog labai svarbu įmonėms ieškoti naujų rinkų ir kurti najus produktus, kad būtų įmanoma pabėgti nuo konkurentų. Na, savaime suprantama, jog kompanija, kuri pati susikuria rinką savo produktams ir siūlo klientams tai, ko nesiūlo joks kitas konkurentas, turėtų iš tokios savo veiklos pasipelnyti. Bent jau iki tol, kol jos konkurentai nesusiprotės irgi jos imituoti ir siūlyti panašius naujus produktus. Skaityti toliau…
Tim Harford: The Undercover Economist
Tim Harford knyga „The Undercover Economist“ labai aiškiai ir suprantamai aiškina, kaip ekonomistai supranta kasdieninius reiškinius. Autorius aiškina, kas daugiausiai uždirba iš kavos puoduko, kuris parduodamas geležinkelio stotyje (ne, tikrai ne kavos pupeles auginantis fermeris Lotynų Amerikoje, ir netgi ne kavos pardavėjas, o geležinkelio stoties administracija, kuri nuomuoja šiam pardavėjui patalpas), kaip monopolijos diskriminuoja vartotojus kainomis (na, autorius nemini šių terminų, tačiau pasakoja būtent apie tai), kodėl miestuose būna kamščiai (išorinis poveikis, dėl kurio laisva rinka negali efektyviai egzistuoti), ką gero duoda globalizacija ir kodėl skurdžios valstybės dažniausiai išlieka skurdžiomis (atsakymas paprastas: korupcija). Skaityti toliau…
Stephen R. Covey: The 7 Habits of Highly Effective People
Blogosfera puikiai veikia reklamuodama tam tikras knygas: šiek tiek daugiau kaip prieš metus dėl jos perskaičiau Getting Things Done, o šį kartą ji mane privertė atkreipti dėmesį į S. Covey knygą apie savęs tobulinimą. ši knyga tikrai pasirodė nebloga ir duodanti peno pamąstymams. Pirmą kartą prieš penkiolika metų išleistoje knygoje S. Covey savęs tobulinimui ragina naudoti septynis pagrindinius principus. Pirmasis principas: aktyvus atsakomybės prisiėmimas (proactivity). Dažnai, jeigu nenorime ko nors daryti, bandome prisigalvoti kokių nors priežasčių, kurios lyg ir neleidžia mums atlikti tai, ko mums reikia. Skaityti toliau…
Genijų nebūna
Viename New York Times straipsnyje rašoma, jog genijų nebūna – jais tampama per sunkų ir atkaklų darbą (RR). Mokslininkas Eriksonas įsitikinęs, jog angliška patarlė „practice makes perfect“ yra teisinga. Jo tyrimai rodo, kad jeigu žmogus labai stengiasi, jis gali viską pasiekti ir tam nereikia jokių išskirtinių talentų. Tiesa, žmogui lengviausia stengtis siekti kokių nors rezultatų toje srityje, kuri jam patinka. Jeigu žmogus mėgsta programavimą, jis natūraliai tam skirs daugiau laiko ir dėmesio, todėl gal ir atrodys, jog jis turi „įgimtą programavimo talentą“. Skaityti toliau…
Spaudos laisvės diena
Kadangi šiandien spaudos laisvės diena, užtikau keletą nuorodų, susijusių su šia proga. John McMillan ir Pablo Zoido savo straipsnyje How to Subvert Democracy: Montesinos in Peru teigia, jog sunkiausia yra papirkti žiniasklaidą. Kai valstybės pareigūnams ir genčių vadams reikėdavo tik nedidelių kyšių, pakeisti televizijos kanalo nuomonę prireikė šimto kartų didesnės sumos nei bet kuriam teisėjui. Autoriai daro išvadą, kad labiausiai demokratiją ir teisybę Peru saugo žiniasklaida, nes kitos institucijos yra tiesiog per daug lengvai nuperkamos. Skaityti toliau…
Dienos pabiros
Keletas pastarųjų dienų straipsnių, kurie patraukė mano akį: Mano kolega Donatas užduoda vertą diskusijų klausimą apie socialiai atsakingą (bet politinį) investavimą. Manyje giliai gyvenantis liberalistas lyg ir nemato nieko blogo investicijose į Rusiją – net jeigu šiomis investicijomis skatinama Rusijos galia, kuri vėliau gali atsisukti prieš pačius investuotojus, tai nereiškia, jog investuoti į Rusiją nereikėtų. Tiesiog darant investicinį sprendimą reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog galų gale tų investicijų grąžos teikiamais privalumais gali ir nepasinaudoti, nes Rusija bus per daug galinga, kad kažką paliktų ir „smulkiesiems investuotojams iš Vakarų“. Skaityti toliau…
Barton Biggs: Hedge Hogging
Barton Biggs knyga apie hedge fondų valdymą turbūt pati populiariausia tarp pernai metais išleistų knygų apie investavimą. Barton Biggs apie trisdešimt metų dirbo viename didžiausių pasaulio investicinių bankų Morgan Stanley ir vadovavo Morgan Stanley Asset Management kompanijai. Knygoje Barton rašo apie savo patirtį, valdant hedge fondą. Hedge fondas yra toks fondas, kurio investavimo strategija nėra ribojama – jis gali investuoti į bet kokią turto klasę, gali skolintis, gali pirkti išvestines finansines priemones, gali parduoti turtą, kurio neturi (short selling) ir taip toliau. Skaityti toliau…
Richard Branson: Screw it, let’s do it
Šiąnakt skrisdamas lėktuvu suskaičiau trumpą Richard Branson (to, kuris įkūrė Virgin imperiją) knygelę „Screw it, let’s do it“, kurioje aprašoma Bransono gyvenimo filosofija. Bransono nuomone, jis tapo sėkmingu verslininku, nes teigiamai mastė, visada stengdavosi bandyti įgyvendinti įvairiausias idėjas, nebijojo suklysti. Jam nėra žodžio „negaliu“, nes viskas yra įmanoma, jeigu pakankamai stengiesi. Svarbiausia, jog siekiant užsibrėžtų tikslų būtų jaučiamas malonumas – jeigu žmogui patinka tai, ką jis daro, tikėtina, jog jis pasieks toje srityje neblogų rezultatų. Skaityti toliau…